J.Imbrasas: „Bėgti nuo savo tapatybės, nuo savo šaknų – klaida“

2018-01-06

Apie tai, kokie buvo metai „prie valstiečių“, kokios klaidos daromos valstybės ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį – pokalbis su vyriausiu Seimo nariu, buvusiu Vilniaus meru, Europos parlamento nariu Juozu Imbrasu.

-Gerb. Imbrasai, kokie jums buvo šie metai?

-Labai įdomūs: po daug metų Vilniaus taryboje, renkamoje institucijoje, penkerių metų Europos Parlamente, pirmą kartą tenka dirbti tautos atstovybėje – valstybės parlamente. Čia esu labai komfortinėje situacijoje, kadangi galiu palyginti – kaip, palyginus su Europos Parlamentu, su darbu sostinės savivaldybėje, atrodo darbas mūsų parlamente. Ir, pasakysiu, kartais jaučiu nusivylimą parlamentinio darbo politine kultūra, retorika. Matau nemažai provincialumo, savęs susireikšminimo. Aišku, yra nemažai rimtų žmonių, bet yra dalis, kuri, demonstruodama save ir klijuodama etiketes kitiems, nori pataikauti žemiausiam piliečių sluoksniui. Tas man, deja, nelabai patinka.

Štai čia vis pagalvoju: kiek ilgai dar reikės laukti, kol politinė kultūra parlamente taps kitokia?

Dirbdamas Europos parlamente, mačiau daug gerų pavyzdžių ir kai kuriuos jų ruošiuosi pateikti mūsų parlamente. Nes Europos parlamente surinkti visi geriausi pavyzdžiai iš visų Europos valstybių: parlamento reglamentai, balsavimo, sprendimų priėmimo tvarkos.

Praėjo metai, kaip valdo „valstiečiai“. Ką galite pasakyti apie metus „prie valstiečių“?

-Stebiu mūsų didžiąją daugumą – „valstiečius“, kuriais piliečiai pasitikėjo ir kurie įgavo galingą jėgą. Manau, kad, turėdami tokią galingą jėgą parlamente, jie turėtų priiminėti gerus, ryžtingus sprendimus. Tačiau pastebiu, jog tarsi juos kažkas varžo, tarsi kažko bijoma… Ten, kur galbūt reikėtų atsargumo, daugiau dėmesio skirti diskusijoms, yra skubama, daroma greitai, o kur būtų galima veikti ryžtingai, atsiranda baimės jausmas, tarsi kažkas prilaiko…

Tačiau yra ir neblogų pavyzdžių – pvz., miškų reforma. Visi labai nuogąstavome, kad bus viena įmonė, kad pataikausime skandinavų politikai, įmonė bus privatizuota, o švedai, suomiai mūsų miškus iškirs ir pan. Tačiau anądien Seimo Aplinkos komitete mane maloniai nustebino pateiktas projektas, kurį mes apsvarstėme ir kuriam pritarėme – šita viena įmonė (vietoj daug urėdijų) bus valstybės įmonė, turės strateginės įmonės statusą ir jokių kalbų apie jos privatizavimus negali būti. Taip pat jos nebus galima akcionuoti (nors, pagal liberalus, valstybinės įmonės statusas – tai sustabarėjęs statusas).

Toks pasiūlymas iš Vyriausybės mane nudžiugino, pagalvojau: „Ačiū Dievui“. Norėtųsi ir kitų tokių sprendimų, kurie išsklaidytų abejones apie abejotiną ateitį, kad būtų parodyta, jog mes esame savo valstybės, savo piliečių pusėje.

Tačiau kartas nuo karto išlenda ir tokių dalykų, kurių buvo apstu ir ankstesnėse kadencijose: pvz., kadrų „šlavimas“, prisidengus valdymo reformomis. „Valstiečiai“ žadėjo, kad to nebus, bet skundų gaunu. Jau yra ne vienas pavyzdys. O tai, manau, yra klaida. Tokius žmones, kurie gali produktyviai dirbti, reikia saugoti. Taigi, norėtųsi, kad „valstiečiai“ „šlavimo“ praktikos netęstų. Patyrusių, kompetentingų žmonių išvarymas valstybei yra nuostoliai. Naujai atėję žmonės mokosi.

Štai anądien per radijų girdžiu kalbantį ūkio ministrą V.Sinkevičių. Atrodo, kad jis pakankamai neblogai orientuojasi, bet keliose vietose pripažino: „Man trūksta patyrimo. Aš turėsiu metus padirbėti, kad susiorientuočiau“. O jeigu jis išmėtys visus patyrusius ir ateis tie, kurie sakys: „Man trūksta patyrimo“, ir jie taip pat mokysis kelis metus? Tai kokia nauda iš to valstybei?

Taip pat, žinodamas, kas yra „valstiečių“ politinis lyderis žemės ūkyje, abejoju, ar jie sugebės atsisukti į smulkų ūkininką.

Kai kalbėjausi su rajono ūkininkais, jie sakė, jog kasdien vis labiau nusivilia valdančiaisiais: tikėjosi daug, o kol kas nieko negauna. Pieno supirkimo kainodara – atvirkštinė: didelis ūkininkas gauna daug, o mažiukas – mažai. Už pieno litrą smulkus ūkininkas gauna 0,15, šiek tiek didesnis – 0,19, o ženkliai stambesnis – 0,28 eur. Įsivaizduojate?

Tad per Vyriausybės valandą ir uždaviau žemės ūkio ministrui klausimą: kokių teigiamų dalykų laukti smulkiesiems ir vidutiniams ūkininkams iš „valstiečių“ žemės ūkio politikos? Atsakė, kad „taip, yra problemų, labai didelė konkurencija“. Supratau, kad stambieji ūkininkai neleidžia.

Kitą kartą panašų klausimą uždavė mano kolega, tai ministras surado jau kitą argumentą: „Norėjome, bet pinigai jau buvo išdalinti“. Jei ana valdžia išdalino pinigus į priekį, tuomet galima suprasti, bet jeigu didelė konkurencija, tai smulkiems ir vidutiniams ūkininkams didelių vilčių nėra daug.

Užtai aš, balsuojant dėl biudžeto, susilaikiau. Ne tai, kad aš prieš – yra ir teigiamų dalykų. Bet jų nepakankamai.

Prieš keletą savaičių Seime buvo pritarta rezoliucijai, kuria išreiškiamas palaikymas Lenkijoje vykstantiems politiniams procesams, kritikuojamiems Briuselio. Ką apskritai reiškia tokios rezoliucijos priėmimas?

-Taip, iš tikrųjų prieš keletą savaičių mūsų frakcijos narys inicijavo rezoliuciją (ir, mano nustebimui, didesnė dalis Seimo jai pritarė), kuria mes, Lietuvos parlamentas, kaip piliečių atstovai, išreiškėme palaikymą Lenkijos valdžios pozicijai – Lenkija rodo didžiulį dėmesį savo valstybės piliečiams ir laikosi pakankamai tvirtai, nors ES ir gąsdina visokiomis sankcijomis. Tokia lenkų pozicija imponuoja visiems, todėl mes, parlamente pažymėdami, jog palaikome Lenkijos poziciją, tuo pačiu norėjome pažymėti, kad ir Lietuva turi parodyti savo stuburą – kad mums irgi rūpi valstybės reikalai, o ne vien tik pataikauti visokiems Briuselio sprendimams, kurie mus giliau stumia į globalią politiką ir į mūsų ištirpimą toje 500-milijoninėje Europoje.

Štai, kad ir paskutinis pavyzdys švietimo srityje – vietoj lietuvių literatūros per brandos egzaminą remtis užsienio rašytojų kūryba. Tai vienas mokslininkas ir iškėlė klausimą: „Jeigu mes atsisakome savęs, savo šaknų, tai kuo mes tampame? Niekuo!“.

Mes negalime atsisakyti savo „aš“! Nebūtina primityviai visiems rodyti save ir sakyti, kad mes – pasaulio bamba, bet savo istorijos, ką esame pasiekę istorijos bėgyje, kalbos atsisakyti negalime. Nuo savęs bėgti, manau, yra klaida.

Tai kas čia vyksta? Lietuvių kalba tampa nebereikalinga, iš Vilniaus vejamas Vytis…

-Aš tą pastebėjau jau kur kas anksčiau, tik nemaniau, kad ta globalistinė kryptis, tas savęs neigimas, tas savo istorijos neigimas, bėgimas nuo savo istorijos – lyg tai gėdinimasis savęs, taip suvešės.

Dar prieš dešimt-penkiolika metų, kai Vilnių pradėjo valdyti liberalai, galvojome: pasvaičios jaunimas ir nustos. Bet ne! Pasirodo, ta savęs neigimo, bėgimo nuo savęs kryptis: „Mes – europiečiai!“ – veši vis labiau ir labiau!

Palaukit, mūsų – tik kiek daugiau nei du milijonai 500- milijoninėje Europoje! Jeigu mes patys nuo savęs bėgsim, tai kiti tik rankomis plos – būsime tik nežymus Šiaurės Rytų pakraštys. Bėgti nuo savęs negalima. Kas mes be savo tapatumo?

Kodėl estai nebėga nuo savęs? Pasistatė nacionalinį muziejų už 80 mln. eurų. Muziejų! Tačiau kadangi jie neturi gilios istorijos, pasirinko etninę kryptį. O mes juk turime daugiau negu estai? Turiu omenyje mūsų istoriją.

Anądien, važiuodamas į Ukmergę, į konferenciją „LDK pamokos ir reikšmė Europos istorijoje“, kurią vedė D.Karvelis, pagalvojau: o kas gi mūsų himne parašyta? „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!“. Labai taiklūs V.Kudirkos žodžiai! Juk visos tautos savo praeities neužmiršta.

Todėl manau, kad ta banga, kuriai, kaip pastebiu, nepritaria vis daugiau šviesuomenės, – bėgimas nuo savęs, bandymas ištirpti globalioje Europoje, globaliame pasaulyje, yra klaida.

O grįžtant prie diskusijų dėl Lukiškių aikštės… Kas buvo parašyta projektavimo užduotyje? Kad, sutvarkius Lukiškių aikštę, jos centrinėje dalyje turi būti suprojektuota vieta, kurios centre turi stovėti valstybės simbolis. Būtent taip pasisakė Seimas – tautos atstovybė. Bet staiga kažkokia sudaryta komisija tautos atstovybės poziciją ir nuomonę numeta į šalį!

Seime mes Seime po pateikimo balsavome už įstatymą, kad Lukiškių aikštėje būtų Vytis. Gal forma ne tokia, bet esmė – Vytis.

Mano nuomone, šitoje situacijoje premjeras buvo „pakištas“ savo komandos: tarp daugybės dokumentų jam pakišo nutarimą, kuriame išmetė porą žodžių („valstybės simbolis“). Aš manau, kad premjeras savo laiku įvertins tokius tos komandos veiksmus. Turiu tokią viltį.

 
 

Bet Vilniaus meras R.Šimašius kategoriškai prieštarauja, kad Lukiškių aikštėje atsirastų Vytis – kreipėsi į Seimą, kad būtų sustabdytas tokio įstatymo priėmimas.

-Esmė yra tautos atstovybės nuomonė. Kai Vokietijoje buvo priiminėjamas sprendimas dėl paminklo Holokausto aukoms pačiame Berlyno centre (tą paminklą matė mano kolegos ir sakė, kad prieini ir iš karto supranti, kas čia yra: 19 tūkst. kvadratinių metrų plote pastatytas betono stačiakampių parkas, sudarytas iš 2711 įvairių dydžių ir kampų dirbtinio akmens figūrų), Vokietijoje irgi buvo labai daug nuomonių: ir Berlyno meras, ir taryba abejojo, ar čia reikia. Ir tuomet galutinį žodį tarė Vokietijos Bundestagas – parlamentas. O Lietuvoje, leiskite paklausti, piliečių išrinkta atstovybė yra niekas?

Dirbdamas Europos Parlamente penkerius metus, aš mačiau, kaip kiekvienas, atstovaujantis savo valstybei, labai tvirtai laikosi savo pozicijos: ar tai lenkai, ar tai vengrai, ar prancūzai, ar anglai (tie ypatingai kieti savo pozicijoje) visada rodė savo tapatumą.

O mes bėgame nuo savęs, gėdinamės savęs. Tai globalios politikos tonui, kuris šiandien uždiktuotas Europai, labai gerai. Bet ar gerai mums?

-Artėja Prezidento rinkimai ir žmonės nori ūkiško, turinčio patirtį Prezidento. Kai kurie skaitytojai mano, kad toks galėtų būti Juozas Imbrasas. Ar neturėjote tokių pasiūlymų? Ką jūs manote apie Prezidento rinkimus?

-Kas ryžtasi eiti Prezidento arba premjero pareigas, savo gyvenimą ir nemažą sveikatos dalį turi padėti ant aukuro. Tai labai atsakingas, reikalaujantis daug fizinių, emocinių, dvasinių jėgų darbas. Tai yra ne juokas. Aš apie tai tikrai nemąstau.

Tačiau kadangi palietėte tą temą, tai išsakysiu savo nuomonę apie visuomenei pateikiamus galimų kandidatų į prezidentus reitingus.

Tarp lyderių yra vienas, kuris atstovauja skandinavų bankams. Visi verkia nuo skandinavų bankų, bet jų atstovas dabar – didžiausias ekonomistas, patarėjas Lietuvoje, kaip tvarkyti ekonomiką! Atrodytų, kad pas mus akademikų ar profesorių nėra. Jie yra – tik valstybė neleidžia jiems savo nuomonę pasakyti.

Taigi, asmuo, kuris atstovauja skandinavų bankams, toliau dirbs jiems. Ir aš manau, kad skandinavų pinigais šitas asmuo ir yra garsinamas. Skandinavų bankai siūlo gražiai įpakuotą lėlę ir „balsuokit, gerbiami piliečiai“.

Aš manyčiau, kad čia turėtų būti žmogus, kuris turi gerą patirtį ir įdirbį, atstovaudamas Lietuvai pasaulyje. Yra vienas, kuris penkerius metus atstovavo Europai mūsų kaimynėje Rusijoje, taip pat buvęs Lietuvos ambasadorius JAV.

Lietuva yra tarp politinio kūjo ir priekalo. Ir tie ryšiai – neįkainojami: toks prezidentas galės paskambinti ir į Maskvą, ir į Vašingtoną. O naujas, staiga iššokęs žmogus važiuos į Maskvą, Vašingtoną, Berlyną ar Londoną, susipažins, nedrąsiai ranką spaus. Ir kiek laiko praeis, kol jį pažins pasaulis ir Europa. Gal iš jo ateityje išaugs rimtas valstybės vadovas, bet prarasim daug laiko.

Todėl dabar Lietuvos Prezidentu aš matyčiau žmogų, kuris turi patirties tiek dirbant JAV, tiek atstovaujant 500-milijoninę Europą Rusijoje. Ir tai būtų vienas geriausių sprendimų.

-Ko tikitės iš ateinančių metų ir ko palinkėtume „Karšto komentaro“ skaitytojams?

-Suprantu, kad dabartinei valdžiai pirmus metus tikrai sudėtinga žengti tokius ryškius žingsnius, kuriems reikia didelių finansų (be to, 2 proc. biudžete karinės išlaidos buvo prisižadėta), tačiau aš neprarandu vilties, kad kitais metais bus daugiau svarbesnių, rimtesnių sprendimų, kurie turėtų daugiau įtakos valstybės gyvenime. Bet jeigu kitais metais nebus padaryta ryžtingesnių žingsnių ir ta energija nuslūgs, o visas dėmesys bus skirtas manipuliacijoms, smulkiems pasigyrimams ir reitingams, tada vilčių bus likę nedaug. Tačiau šiandien dar turiu vilties.

O laikraščio skaitytojams pirmiausia noriu palinkėti būti pilietiškiems. O kad pilietis būtų pilietiškas, turi domėtis savo valstybės gyvenimu. Besidomėdamas savo valstybės gyvenimu, politikų veikla, valdžios veikla, atėjus rinkimams pilietis jaus, kad gali vertinti ir žino, už kurį galės atiduoti savo balsą. Ne taip, kaip iki šiol: „Ai, gal už šituos, gal kas nors išeis“. Jeigu ir toliau taip bus, mes ilgai kapanosimės šitoje klampynėje, kurioje, nepaisant kai kurių pasiekimų, mes esame. Tai, kad valstybėje daug klampynės, rodo žmonių bėgimas iš tėvynės.

Kiekvienas išrinktas į Seimą – ar tai būtų premjeras, ar kitas, turi jausti piliečių alsavimą į pakaušį: nuvykęs susitikti su rinkėjais, sulaukti klausimų: o kodėl tu prieš rinkimus žadėjai, bet šiandien to nedarai? Pvz., kodėl žadėjote įsteigti valstybinį komercinį banką, kad žmonės būtų išlaisvinti nuo skandinavų bankų baudžiavos, bet to nedarote? Ir jeigu vienoje salėje užgirs tokį klausimą, kitoje, tai parvažiavęs politikas savo partiečiams sakys: „Žiūrėk, piliečiai stebi, skaito, mato… Bus blogai, darykim, ką pažadėjom“.

Kai pasieksime štai šitą stadiją, valdžios, kokios bus išrinktos, bus priverstos daryti tuos darbus, kuriuos žadėjo. Gal ne 100 proc., tegul padaro nors 60-70 proc., bet ir tai jau bus didelis žingsnis į priekį.

To aš ir linkiu jūsų skaitytojams – nebūti pasyviems. Nes tik tada, kai valdžia pajus piliečių galią, jėgą ir kontrolę, tik tada mūsų valstybė pradės žygiuoti į priekį kur kas didesniais žingsniai nei iki šiol.

-Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė