J. Imbrasas: „Lietuva stovi tarp Rytų ir Vakarų ir kažkam labai rūpi, kaip tą skanų „Lietuvos geležinkelių“ kąsnelį nugriebti“

2018-12-21

Seimo narys Juozas Imbrasas sakė pastebintis, jog  kartas nuo karto išlenda „blatnųjų“ bandymai privatizuoti valstybės turtą, apeinant privatizavimo taisykles.

„Be abejonės, po tų pirmųjų privatizacijų, po kurių valstybė šiandien turi daug nuostolių, tokių bandymų gal ir mažėja, bet vis atsiranda norinčių, apeinant privatizavimo taisykles, pasiglemžti sau valstybės turtą“, - redakcijai sakė Seimo narys.

 

Kokios yra privatizavimo taisyklės ir kokie sprendimai privertė Jus sunerimti, kad gali būti įvykdyta privatizacija, apeinant privatizavimo taisykles? - paklausėme buvusio Europos parlamento nario, Seimo nario Juozo Imbraso.

 

Jeigu norima kokius nors objektus privatizuoti, jie įrašomi į privatizavimo sąrašą, Turto bankas suderina su Vyriausybe, savivaldybe sąrašą privatizuojamų objektų, ir po to, pagal nustatytas taisykles, vyksta aukcionai, pirkėjai konkuruoja dėl didžiausios kainos. Ir jeigu jau nuspręsta kažkokį turtą privatizuoti, tai valstybė turi iš to laimėti.

Tačiau neseniai Seime buvo priimtas sprendimas, leidžiantis valstybei, savivaldybėms priklausančias įstaigas paversti viešosiomis įstaigomis, taip pat leisti joms perduoti tą turtą, kuriuo disponuoja savivaldybės ar valstybės įmonės.

O kas yra viešoji įstaiga? Ten valdymo principas visai kitoks – joje turtą valdo dalininkai. Ir aš dar iš ankstesnių laikų žinau pavyzdžių, kada ne visai oficialiai, o atskirais susitarimais tarp norinčių ir valdžios atstovų savivaldybei ir valstybei priklausantis turtas būdavo perduodamas viešajai įstaigai.

Schema veikdavo taip: iš pradžių kažkokiai daliai toje viešojoje įstaigoje atstovauja valstybė ar savivaldybė, kitai daliai - privatūs asmenys. Kurį laiką ta proporcija - dalininkų iš valstybės pusės skaičius didesnis negu privačių, pabūna, bet laikui bėgant ji kažkokių manipuliacijų būdu pasikeičia. Taip dalininkai, kurie privatūs, privatizuoja objektą, apeidami privatizavimo taisykles. Tokių pavyzdžių - ne vienas.

Ir todėl, kai šis įstatymas buvo priiminėjamas Seime, aš aiškinau kolegoms, kad einama prie labai blogo precedento - norima įteisinti būdą, kaip privatizuoti, apeinant privatizavimo taisykles. Bet, deja, kažkas buvo įtikinęs, jog čia geras sprendimas, ir tas sprendimas buvo priimtas. Dabar reikia stebėti, kokių pavyzdžių atsiras. Jaučiu, kad bus negerų dalykų.

Aš manau, kad valstybės vadovai tokius dalykus turėtų matyti, jausti ir jų neleisti. Nes tai yra valstybinio turto pasisavinimas, iš to valstybei negaunant jokių pajamų. Priešingai - dar dovanojant turtą privatiems. Tai yra labai bloga tendencija.

Kitas pavyzdys - „Lietuvos geležinkeliai“. Tai yra strateginė įmonė, kuri, pagal savo veiklos rodiklius, yra geriausia įmonė Europoje. Pagrindinis rodiklis – krovinių vežimas. Jis sudaro 70 proc. įmonės pajamų. Lietuva stovi kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, ir kažkam labai rūpi, kaip tą skanų kąsnelį nugriebti. Tokį jausmą turiu.

 

Europoje „Lietuvos geležinkeliai“ - Nr.1

 

Jūs Europos parlamente dirbote Transporto komitete ir todėl turbūt kaip niekas kitas geriau žinote, kas vyksta geležinkelių srityje? Kažkas nori „Lietuvos geležinkelius“ pasičiupti į privačias rankas?

„Lietuvos geležinkeliai“ - vienintelė įmonė iš ES šalių, keleivių transportą dotuojanti iš savo, t. y. geležinkelių, biudžeto – visos kitos 27 ES šalys dotuoja iš valstybės biudžeto.

Kada Europos parlamente Transporto komitete būdavo pristatomi visos ES geležinkelių ekonominiai rodikliai, man, kaip atstovui iš Lietuvos, kildavo pasididžiavimo jausmas, kad nors vienoje vietoje esame pirmi – pirmoje eilutėje būdavo Lithuania.

Atrodo, turėtume didžiuotis, jog turime tokią įmonę, kuri valstybei nėra našta, kuri uždirba pelną ir pati dotuoja keleivių transportą – net Prancūzijoje, kur traukiniai daug pelnesni negu mūsų Lietuvėlėje, keleivių transportas dotuojamas iš valstybės biudžeto. Tačiau virš mūsų geležinkelių niekaip nenustoja sukti ratų privatizavimo „maitvanagiai“.

Man dar dirbant Briuselyje, Transporto komitete, vyko labai nuožmios kovos, karštos diskusijos, buvo daromas didžiulis spaudimas, kad Europos geležinkeliai būtų „liberalizuoti“ (šiandien tas žodis „liberalizuoti“ yra labai madingas, populiarus), tai yra privatizuoti. 

Pradėjome gilintis, nagrinėti, žiūrėti, ar tas geležinkelių „liberalizavimas“, kuris buvo įvykdytas jau anksčiau, pasiteisino.

Kilus karštoms diskusijoms, Transporto komiteto pirmininkas B.Simpson, anglas, šituo klausimu Europos parlamente suorganizavo konferenciją. Į ją pasikvietė geležinkeliečius ir mokslininkus iš Anglijos, dirbančius transporto srityje.

Pagalvojau, kad „dabar mums parodys, kaip Margaret Tečer laikais gerai buvo liberalizuoti, tai yra privatizuoti, geležinkeliai, ir koks geras rezultatas“. Galvojau, kad tokią konferenciją suruošė specialiai, kad įtikintų mus, jog žengiame teisingu keliu.

Tačiau, dideliam mano nustebimui, tos konferencijos išvada buvo tokia: tas geležinkelių „liberalizavimas“ nieko gero nedavė, priešingai - atsirado labai daug negerų dalykų, kada tą tokį monopolinį dalyką privatizavo – ir paslaugų kokybė krito, ir taip toliau, ir pan.

Ir tada, kada Lietuvai buvo daromas spaudimas išdraskyti geležinkelius į atskiras veiklas, mes drauge su lenkų ir kitais parlamentarais tam pasipriešinome ir mums pavyko tai pristabdyti – Europos Komisija sutiko, kad tik atskirtume tų trijų veiklos rūšių – kroviniai, keleiviai, infrastruktūra – apskaitą. Ir viskas. Na, galvojau, pristabdėm.

Tačiau dabar, man jau pradėjus dirbti Seime, atėjus „valstiečiams“ į valdžią, staiga vėl prisiminti geležinkeliai: prasidėjo didelis puolimas - neva ten labai bloga situacija (geriausia įmonė Europos Sąjungoje!), neva „Lietuvos geležinkeliai“ yra kažkokios partijos šėrykla...

Gal ten ir buvo kažkas, bet yra „n“ būdų, kaip tas negeroves sutvarkyti. Jeigu kažkas kažką pavogė, pasodinkim kalėjimam, pakeiskim darbuotojus. Nejaugi dorų žmonių neliko Lietuvoje? Pajutau, kad ir prie Lietuvos priartėjo šitie geležinkelių lobistai, kurie mane Briuselyje buvo aplankę.

Jie iš Lietuvos?

Ne, tai europiniai lobistai. Tokių projektų užmanytojai pasamdo lobistus ir jie oficialiai jiems atstovauja. Pas mane buvo atvykę čekai, tačiau tai nereiškia, kad mūsų geležinkeliais domisi Čekija – jie tik lobistai, kurie stumia tą klausimą. Juos pasamdo ir jie stumia. O kas slypi už jų ir kas jiems moka – nežinia. Taip, mane jie aplankė, aš juos išklausiau, bet... mes darėme savo. Ir tuo metu tą Lietuvos geležinkelių „liberalizavimo“ klausimą mums pavyko pristabdyti.

Be neigiama Anglijos pavyzdžio, galėčiau pateikti ir Lenkijos pavyzdį – jie savo laiku paskubėjo „liberalizuoti“ geležinkelius, išdraskė juos, ir dabar, kaip man sakė Lenkijos europarlamentarai, Lenkijoje ne prestižas prisipažinti, kad dirbi toje sistemoje – visas geležinkelio ūkis yra baisiai nugyventas. Estija irgi „liberalizavo“ savo geležinkelius ir šiandien nežino, ką daryti.

Beje, tas „liberalizavimo“ terminas labai populiarus šiandien ir Vilniaus mieste.

 

„Liberalizavimas“ Vilniuje

 

Kaip ir kas vykdo „liberalizaciją“ Vilniuje?

R.Šimašiui pradėjus vadovauti Vilniui, buvo labai garsiai ištrimituota, kad „mes labai moderniai valdysime savivaldybei priklausančias įmones – liberalizuosime, optimizuosime, pakeisime valdymo principus – valdybas sudarysime iš nepriklausomų atstovų“. Ir kas gavosi? Didžiausioje savivaldybės įmonėje „Vilniaus šilumos tinklai“ ta nepriklausomų atstovų valdyba per dvi savaites subyrėjo - pamatė, kad savą specifiką turinčią įmonę valdyti be patirties neįmanoma. O kaip skambiai buvo pavadinti tie „nepriklausomi atstovai“ - „ekspertai“! Pasirodo, nei ekspertai, nei patyrimo turintys – ir išsibėgiojo...

„Vilniaus vandenų“ pavyzdys – vėlgi toks pat: įmonę valdys nepriklausoma valdyba! Ar yra kas nors gyvenime absoliučiai nepriklausomas? Ar tai valstybė, ar pilietis, kažkas nuo kažko vis tiek priklauso. Ir kaip šiandien atrodo „Vilniaus vandenų“ įmonė“? „Susišlavė“ berniukai, ką galėjo, „optimizavo“ įmonę - už pusę kainos, pasitelkus visokias manipuliacijas, pardavė grafo rūmus – administracinį pastatą Vilniaus senamiestyje, ir pasakę, kad „mes sutvarkėm“, išėjo.

Dabar kalbu su tais žmonėmis, kurie „Vilniaus vandenyse“ dirba, sako: neduoda pinigo paprasčiausią čiaupą ar kokią sklendę nupirkti – ieško sandėlyje, gal koks senas bus užsimetęs. Štai šitoks „optimizavimo“ rezultatas. O čia juk paslauga, kuri turi būti visą laiką – juk žmogus be vandens negyvena. Mestis į optimizaciją patikimumo sąskaitą negalima.

Ir tokio „modernaus“ valdymo bei „nepriklausomų valdybų vadovimo“ rezultatas – dvi avarijos, užteršusios Nerį.

Dabar, jaučiu, geriausiai geležinkelio įmonei Europoje - „Lietuvos geležinkeliams“ - irgi bus bandoma padaryti kažką panašaus.

 

ES direktyva – du variantai

 

Kodėl vėl sugrįžta prie „Lietuvos geležinkelio“ „liberalizavimo“? Juk, kai jūs dirbote Europos parlamente, tas klausimas lyg ir buvo pristabdytas?

Gali būti, kad tiems europiniams lobistams pavyko pasiekti savo – įtikinti Briuselį, kad būtų įvykdyta geležinkelių „liberalizacija“. Turbūt todėl 2016 m. atsirado tokia ES direktyva ir ją Lietuva turėjo įvykdyti – išskaidyti strateginę įmonę „Lietuvos geležinkeliai“ pagal veiklos sritis. Tačiau ką daryti toliau –valstybei pasilikti sau strateginę „auksinę vištą“, dedančią „auksinius kiaušinius“ iš krovinių pervežimo, ar, išdraskius įmonę, tą „auksinę vištą“ privatizuoti, - jau turi spręsti valstybė.

Pamenu, kai tas įmonės išskaidymo pagal veiklas klausimas buvo svarstomas Seime, aš susisiekimo ministro R.Masiulio paklausiau: „Ar neisim toliau? Ar tos išskaidytos įmonės liks valstybinės?“ Ministras garantavo, kad taip: kad motininė įmonė – valstybės, o toliau bus integruota valdymo piramidės vertikalė  – trys motininei įmonei pavaldžios struktūros: kroviniai, keleiviai, infrastruktūra.

Tačiau dabar matau, kad Seimo darbotvarkėje – vėl geležinkelių klausimas. Pasirodo, norima tuose padaliniuose išformuoti esančias valdybas, kurių nariai yra motininės įmonės deleguoti atstovai, t. y. toje srityje dirbantys specialistai, žinantys įmonės problematiką, ir valdybas suformuoti iš nepriklausomų narių.

Ir čia aš pamačiau, kad mes priartėjome prie pavojingos ribos, nes sekantis žingsnis jau būtų privatizacija – būtent taip buvo Briuselyje bandoma daryti.

Akivaizdu, jog kažkam labai rūpi prigriebti tą pelningą kąsnelį – arba per Lietuvą vežti krovinius iš Rytų į Vakarus arba iš Vakarų į Rytus su mažais tarifais, arba privatiems subjektams tą skanų kąsnelį pasiimti sau. Valstybės interesas ten, matyt, jau niekam nebus įdomus.

Išdraskyti geriausią įmonę ir atiduoti pelnus bei naudą privačiam subjektui, manau, visiškai nevalia, tai būtų labai blogas žingsnis ir tas neturi būti padaryta.

Aš pabandysiu Seime padaryti viską, kad toks sprendimas nebūtų priimtas, nes tai jau yra per daug pavojinga.

Pažiūrėkime į Vokietiją: ten geležinkeliai – valstybinė įmonė, yra įmonių valdymo piramidė, tačiau jokių nepriklausomų valdybų ten nėra. Valstybė tą įmonę tvirtai laiko savo rankose. Protingi vokiečiai nevykdo jokių „liberalizacijų“. Anglai savo laiku tai pasidarė ir gavo priešingą rezultatą. Tai kodėl mes nenorime pasimokyti?

Norėtųsi, kad tie, kurie dirba valstybės labui tiesiogiai – Seimas, Vyriausybė, savivaldybių merai, tarybų nariai, nuo kurių priklauso valstybės gyvenimas,  stengtųsi, jog bendras interesas būtų svarbiau negu kažkieno privatus. Negalima neigti privataus intereso, bet valstybės viešasis interesas – svarbiau. Tikiuosi, kad premjeras susiorientuos – jo reakcija labai gera.

 

Palinkėjimai

 

Ką palinkėtumėte  skaitytojams artėjančių švenčių proga?

Aš matau, kad skaitytojai – rimti ir aktyvūs. Laikraštyje yra tikrai įdomių ir aktualių temų. Jūs drąsiai parašote, neapgludinate, parašote tiesiai, kad žmogus skaitydamas suprastų, kas yra gerai, o kas yra blogai. Taigi, būkit, gerbiami skaitytojai, aktyvūs, skaitykit „laikraštį, nes iš tiesų čia būna labai įdomių ir aktualių temų visiems, gyvenantiems šitoje žemėje, vadinamoje Lietuva.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė