J.Imbrasas: „Valstybėje turi veikti pastovių pokyčių į gerą pusę sistema“

2017-07-25

Seime svarstant ir priimant miškų reformą, pagal kurią 42 urėdijos bus naikinamos ir jungiamos į vieną valstybinę įmonę, buvo karšta: Seimo plenarinių posėdžių salėje tarsi kokiame bokso ringe politikai savo liežuviais stengėsi nokautuoti reformos priešininkus, o Seimo salės balkonas „lūžo“ nuo įstatymo priėmimą susirinkusių stebėti miškininkų. „Meluoja!“, „Ir vėl meluoja“, - replikavo miškininkai klausydamiesi premjero kalbos.

O kaip tokioje politinių batalijų terpėje jaučiasi Seimo narys Juozas Imbrasas, penkerius metus dirbęs Europos Parlamente? Ar ir ten politiniai oponentai užčiaupiami?

-Gal galite palyginti darbą Europos Parlamente ir Lietuvos Seime? - paprašė buvusio europarlamentaro Juozo Imbraso „Karštas komentaras“.

-Pirmą kartą dirbdamas mūsų Seime, turiu galimybę stebėti ir lyginti savo patirtį: ką aš mačiau penkerius metus Europos parlamente – kaip ten dirba 28 valstybių Europos politikai. Ir galiu pasakyti, kad mūsų parlamento darbą, etiką ir darbo kultūrą, parlamentarų retoriką reikėtų taisyti. Pas mus lygis dar šiaurės Europos rytų pakraščio. Politinės kultūros dar reikia mokytis ir mokytis.

-Ką turite omenyje?

-Pavyzdžiui, epitetų „klijavimai“. Taip parlamente neturėtų būti. Per penkerius metus Europos parlamente, kur dirbau su 28 valstybių europarlamentarais, nieko panašaus negirdėjau. Jei europarlamentaras ką sako, tai sako tiesiai, kaip jis mato svarstomą klausimą, bet tai sako mandagiai ir neįžeidžiančiai. Jokio epiteto tau „nepriklijuos“, jokio purvo ant tavęs neužpils, jokio šešėlio neužmes. Ten visai kita retorika, visai kita kultūra.

Tuo tarpu mūsų Seime šiuo atžvilgiu jaučiu diskomfortą, man kartais norisi bėgti iš salės. Iššoko, žiūrėk, prie mikrofono: „Ėėėėė, tas toks ir toks“, ir eina patenkintas – išmetė juokelį ant kito savo kolegos arba ant partijos... Kodėl negalima kalbėti normalia kalba ir kultūringai pasakyti, ką nori? Na, bet, tikėkimės, gal per keliasdešimt metų čia paaugsime porą centimetrų...

-Kaip vertinate miškų reformos „buldozerį“ Seime?

-Aš pradėjau galvoti, kad iš mūsų politikų leksikono apskritai reikėtų išmesti tą patį terminą „reforma“, nes „reforma“ yra revoliucinis veiksmas. Galbūt galėtume naudoti kitą terminą – „pokyčiai“. Bet vėlgi, tie pokyčiai turėtų būti ne proginiai, ne po rinkimų arba prieš rinkimus, o turi vykti nuolat - valstybėje turi veikti pastovių pokyčių į gerą pusę sistema. Taip, kaip yra Europos gerovės valstybėse (ten revoliucijų jau niekas nedaro).

Pavyzdžiui, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Anglijoje valstybės valdininkai, dirbdami valstybės tarnyboje, vertinami pagal tai, kiek jie pateikia siūlymų gerinant piliečių ir valstybės gyvenimą vienu, antru ar trečiu dokumentu, kuris tą gerovę reguliuoja. Nes valstybės tarnautojas kasdien dirba su piliečiais, institucijomis, ir mato, ką reikia taisyti - gal kažkas buvo ne iki gali apgalvota (o jeigu tu tik sėdi toje tarnyboje ir nieko nesiūlai, tai tavęs toje tarnyboje niekas nelaiko). Tai yra pastoviai besisukantis valstybės ir jos gyventojų gyvenimo tobulinimo, gerinimo ratas.

Būtent tokia sistema veikia Europos gerovės valstybėse: visose srityse judama ne revoliucijos, o evoliucijos keliu.

Todėl ir Lietuvoje gal reikėtų vieną kartą ir visiems laikams atsisakyti tų revoliucijų, nes per 27 metus jau tiek pridaryta, – ir žemės ūkyje, ir energetikoje, ir švietime, ir visur kur paimsi, kad milijonas pabėgo iš Lietuvos. Reikėtų sustoti.

Matydamas europinius pavyzdžius, labai norėčiau, kad ir Lietuvoje tokia sistema būtų vystoma. Tačiau nematau, kad apie tai kas nors kalbėtų – pradedant Prezidente ir premjeru. Jie tų dalykų kažkaip nemato. O reikėtų matyti, nes revoliucijos sukelia diskomfortą – ir piliečiams, ir tos srities, kurioje ta revoliucija daroma, darbuotojams.

Na, o stebėdamas, kaip buvo stumiama miškų reforma, pamačiau užsispyrimą – bet kokia kaina parodyti, „kokie mes kieti – užsibrėžėme ir padarysime“. Bet, gerbiami valstiečiai, net jūsų programoje to nebuvo?

Mano vertinimu, labai prastai atrodė ir tos reformos stūmimo taktika („pirmiausiai „apvaginsime“ miškininkus, mesime šešėlį ant visos miškų sistemos, o kadangi jūs jau „tokie“, tai mes padarysime, ir piliečiai tą supras“), ir negarbingų metodų naudojimas prieš tuos, kurie mąsto kitaip („mes tave pastatysim į vietą“, „mes ir ant tavęs ką nors rasim“). Valstybės lygmeniu taip neturėtų būti. Turi būti visų išklausyta.

Štai to karšto plenarinio posėdžio metu, kai buvo priiminėjama miškų reforma, Ramūnas Karbauskis, atsistojęs prie šoninio mikrofono, pareiškė: „Tai kad pas mane niekas iš jų (miškininkų) nebuvo atėjęs“. Ir aš pagalvojau: ponas Ramūnai, ar buvai nuėjęs, kai miškininkai prie Seimo buvo susirinkę? Ko gero, ne. Matote, pas jį turi ateiti! O jeigu neatėjo, tai ką?

O gal vis dėlto pats turi pakviesti? Arba pats nueiti į tą miškininkų mitingą ir pakalbėti, o pakalbėjus - pakviesti į kabinetą?

Tarp kitko, kada Seime buvo organizuota miškininkų konferencija, aš joje dalyvavau, bet joje nebuvo nei aplinkos ministro K.Navicko, nei „valstiečių“ pirmininko R.Karbauskio, nei premjero S.Skvernelio. O salė buvo pilna urėdų, girininkų ir eilinių miškininkų! Tai kaip gali kalbėti gerbiamas Ramūnas Karbauskis: „Pas mane niekas neatėjo“? Jie atėjo į Seimą, dalyvavo konferencijoje, o jūs net neatėjote. Pro šalį vaikščiojo aplinkos ministras, tai net neužėjo...

Manau, kad tokio primityvaus „buldozerio“ stūmimo mūsų valstybėje reikėtų vieną kartą ir visiems laikams atsisakyti. Jeigu kalbame, kad mes – socialiai jautrūs, tai ir būkime jautrūs, ir realizuokime tą teiginį kasdieniniuose darbuose. O koks čia jautrumas, jeigu vyksta konferencija, suvažiavo iš visos Lietuvos miškininkai, tačiau jūs nei vienas neužeinate pasiklausyti, ką kalba tos srities specialistai?

-Yra toks posakis: skubos naudą velnias gaudo...

-O taip! Juoba, kad jau turime ir tokios skubos pavyzdžių: kada iš savivaldybės atėmėme žemę ir sukūrėme vieną monstrą, vieną piramidę – Nacionalinę žemės tarnybą, ką mes ten matome? Kas ten darosi? Vadovai vis keičiasi ir skandalai, skandalai, skandalai... Sistema - nesuvaldoma.

O jeigu dabar dar tokią pačią piramidę miškų srityje statome, kaip mes ją suvaldysime? Ar vadovas ten tikrai jau bus pats skaidriausias ir užtikrins sistemos skaidrumą? Jis gi vienas šito ūkio neapžios ir negalės sukontroliuoti.

Todėl ir kelia abejonių valdančiosios daugumos metodai.

-Tai kas slypi už to viso miškų reformos „buldozerio“ - kad visas urėdijas sujungti į vieną ir padaryti vieną valstybinę įmonę, kurioje medienos pardavimus ir pinigus valdys vienas „centras“? Kas ta nematoma ranka, tampanti už virvučių atitinkamas politines jėgas?

-Aplinkos komiteto posėdyje, kuriame dalyvavo ir aplinkos ministras K.Navickas, aš ministrui uždaviau klausimą: o kas buvo pirmas tos miškų reformos – judėti link vienos įmonės sukūrimo - iniciatorius? „Ministre, atsakykit“, - paprašiau girdint visiems komiteto nariams.

Ministras pasijuto labai nepatogiai. Pakramtė lūpas ir labai nenorom atsakė: „Tai čia dar nuo tų „Saulėtekio“, „Saulėlydžio“ laikų...“ Palaukit, betgi ar tos komisijos ne prie A.Kubiliaus buvo?

-Kas iš tos miškų reformos laimės? Kam ji naudinga?

-Iš tiesų ta miškų reforma kelia labai daug abejonių, nes „valstiečių“ programoje jos nebuvo. Daug kas kalba, kad čia labiausiai suinteresuoti stambieji medienos perdirbėjai – kad galėtų pigiai ir dideliais kiekiais nusipirkti mūsų miškų turtą.

Tačiau kas bus su smulkiomis įmonėmis – lentpjūvėmis? O kaip darbo vietos? O kaip regionų politika? Štai, pas vokiečius, jeigu sunaikinai vieną darbo vietą, privalai kitoje vietoje sukurti – tai šventas reikalas. O pas mus svarbiausia galingi medienos perdirbėjai, tuo tarpu smulkios lentpjūvės tegul eina šunims šėko pjauti? Kas mažiuką pas mus apgins?

Darbo vietas, ypač regionuose, reikia ginti ir saugoti, nes jau ir taip milijono mūsų nėra. Matuoti ekonomiką vien pinigais - neteisinga. Negalima „o tai tik vadyba“ pastatyti aukščiau socialinių dalykų, darbo vietų, žmonių gyvenimų ir jų kasdienybės.

Deja, bet čia kol kas jokių prošvaisčių nematau.

-Kaip vertinate „valstiečių“ „susikukavimą“ su konservatoriais balsuojant dėl miškų reformos? Nes valdančiojoje koalicijoje esantys socialdemokratai šios reformos nepalaikė.

-Nežinau, matysim. Po balsavimo aš vieno „valstiečio“ to paklausiau. Tai jis atsakė, jog jie sutarė su konservatoriais laikinai tik dėl kelių dalykų: konservatoriai palaiko miškų reformą, o „valstiečiai“ rudenį kažkiek procentų grąžins šilumos PVM lengvatą.

Taigi, Seime toliau tęsiamas turgus – prekiaujama: mums reikia to, o mums - to. Vadinasi, už valstybės reikalus svarbiau yra siauri partiniai interesai. Tiek konservatorių, tiek „valstiečių“ - dėl to ir reikėjo prastumti tą miškų reformą bet kokia kaina.

Ir kada valstybėje baigsis šitoks veikimo būdas? Ir kodėl tokia praktika vyrauja tarp aukščiausių politikų? Gal mūsuose dar gajus tas baudžiauninko sindromas, kadangi baudžiava iš Lietuvos išėjo trim šimtais metų vėliau, negu iš prancūzo, vokiečio ar anglo? Gal čia šuo pakastas?

-Ar sujungus visas urėdijas į vieną valstybinę įmonę, sekantis žingsnis nebus tos įmonės privatizavimas?

-Ir Seimo pirmininkas, ir premjeras dabar dievagojosi, kad „ne, to nebus“. Tačiau mes Lietuvoje jau daug kartų esame matę: kad kalbama vienaip, bet po to viskas pakrypsta kitaip...

Beje, visoje Europoje vyksta valdymų decentralizacija, o čia mes einame visiškai priešinga kryptimi. Tai kaip dabar išsklaidyti abejones, kad tuo suinteresuoti stambūs perdirbėjai ir kad iš to negaus naudos tie stūmėjai, kurie tą miškų reformą stumia?

-Ačiū už pokalbį.

 

Kalbėjosi Giedrė Gorienė

Karštas komentaras“