„Pasaulio lietuvių jaunimo organizacija“ politinis darinys?

2018-07-18, Seimo narys Vytautas Kamblevičius

      Šiandien Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos posėdyje buvo karšta. Ir dėl to kalta ne vasara, bet nepamatuotas „Pasaulio lietuvių jaunimo organizacijos“ vadovės, Liberalų Sąjūdžio atstovės Ievos Davydenko noras monopolizuoti valstybės dotacijas, prisidengiant gražiu ir kilniu organizacijos pavadinimu. Viešojoje erdvėje buvau užsipultas dėl to, kad palyginau minėtą organizaciją su sekta. Nekreipsiu dėmesio į tai, kad mano citata buvo paimta iš konteksto, tačiau jaučiu pareigą pagarsinti, dėl ko kilo šis nesutarimas.

      Trumpa priešistorė. Komisijos posėdyje dalyvavo dvi skirtingo organizacijos, pristačiusios savo pozicijas. Tai jau mano minėta „Pasaulio lietuvių jaunimo organizacija“ (PLJO), vadovaujama liberalės I. Davydenko ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS), atstovaujama Vlado Oleinikovo. PLJS Jungtinėse Amerikos Valstijose įkurta dar 1972 m. ir sėkmingai vykdo savo veiklą Lietuvoje ir visame pasaulyje. Šios įstaigos būstinė yra Lemonte (JAV), tad sąjungos bendradarbiavimas su Lietuvos atstovais ne visada buvo tamprus. Galimai norėdama susikrauti politinius dividendus, tuo pasinaudojo I. Davydenko, pasisavinusi PLJS prekinį ženklą ir 2009 m. įkūrusi tik Lietuvoje veikiančią PLJO. Dėl to, liberalės paslaugų naujai išrinkta PLJS, švelniai tariant, atsisakė, tačiau I. Davydenko tęsė savo veiklą ir, pasirodo ne veltui – iš 50 tūkst. Eurų, numatytų pasaulio lietuvių telkimui, gavo net 37 tūkst. Pabrėšiu, kad finansavimas buvo gautas prisidengiant PLJS vardu. Štai čia ir buvo iškastas karo kirvis tarp 2 organizacijų.

      Išklausęs abi puses ir žinodamas tamprius I. Davydenko ryšius su Liberalų Sąjūdžiu ėmiau domėtis, kodėl liberalė organizaciją įkūrė tik 2009 m. Kilo klausimas, kodėl po nepriklausomybės paskelbimo reikėjo laukti 19 metų, nors tuo pat metu, mano galva, PLJS puikiai susitvarkydavo su savo pareigomis. Net gūdžiais sovietiniais laikais, dar 1974 m. PLJS sugebėjo į Lietuvą atvežti trisdešimties kolumbiečių delegaciją, kurią turėjau garbės priimti. Žinoma, į nepatogų klausimą I. Davydenko neatsakė. Komisijoje pajutome, kad ši organizacija nėra jau tokia skaidri, kokia save mėgina pateikti visuomenei. Tad uždaviau tiesų klausimą – kokie nariai sudaro PLJO valdybą? Kilo įtarimų, kad šios organizacijos tikraisiais vadovais gali būti pasislėpę politikai. Manau, kad pataikiau tiesiai į dešimtuką, nes mano klausimas I. Davydenko išmušė iš vėžių ir Seimo komisijos nariams ji ATSISAKĖ atskleisti asmenis, esančius valdyboje. Švelniai tariant, tai ne tik nepagarba Seimo nariams, bet ir didžiulis akibrokštas demokratijai. Šalyje, kurios žiniasklaidos priemonėse skamba net Valstybės Saugumo Departamento pareigūnų pavardės, parlamentarams neatskleidžiama, kas valdo nevyriausybinę organizaciją, šelpiamą iš valstybės lėšų. Dėl šios priežasties ir replikavau, kad tokia slapta organizacija yra panaši į sektą.

      Nepagarbi I. Davydenko laikysena Seimo narių atžvilgiu sustiprina abejones dėl jos nešališkumo ir noro nuoširdžiai skatinti pasaulio lietuvių jaunimo partnerystę, nors ir dabar tuo puikiai sugeba užsiimti PLJS, atstovaujami V. Oleinikovo. Pastarojo paklausiau, ar nevertėtų PLJS būstinės perkelti iš JAV į Lietuvą, tokiu būdu užtikrinant dar sklandesnį jaunimo ryšį su tėvyne. Mano nuostabai, V. Oleinikovas nė kiek neprieštaravo tokiam pasiūlymui, nes svarbiausia tinkamai atliepti sąjungos misiją ir įgyvendinti tikslus. Esu įsitikinęs, kad Komisijoje dar grįšime prie šios idėjos.

      Pabaigai, norėčiau pastebėti, kad I. Davydenko atstovaujama ypač slapta organizacija nerado užtarėjų nei jaunimo tarpe, nei tarp Komisijoje dirbančių Seimo narių. Buvo juntama, kad organizacija galimai sukurta pinigų įsisavinimui ir politinių užduočių vykdymui. Tad gal ir ne be priežasties PLJO pateiktoje ataskaitoje ir radome punktą, kad vienas kertinių liberalės vadovaujamos organizacijos uždavinių 2016 m. – užsienio lietuvių skatinimas dalyvauti Seimo rinkimuose.