Siūlau humanišką sprendimą – viešinti tik politikoje ar valstybės tarnyboje dirbančius buvusius slaptus KGB agentus

2018-06-25

Pokalbis su Seimo nariu Juozu Imbrasu apie politines aktualijas: Seimo atliktą politinės korupcijos tyrimą, Prezidentės metinį pranešimą ir prisipažinusių buvusių KGB agentų išviešinimą.   

 

Kaip vertinate politinės korupcijos smegduobę, kurią atvėrė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas?

 

Dabartinė Prezidentė pasirinko, kuriuos ji „myli“, o kurių „nemyli“, ir šitas „myliu-nemyliu“ prie tokios situacijos, manau, ir privedė. Ant tų, kuriuos „myli“ – o tai yra dešinysis sparnas: viena didelė partija, kita - mažesnė, nematydavo ir dramblio, o ant kitų matydavo ir musę, nutūpusią ant nosies.

Vienas klausimas išvadose liko neatsakytas: ten minima tik viena partija – mažesnysis dešinysis sparnelis, o didžiojo dešiniojo sparno išvadose nėra. Todėl kyla klausimas: o gal tas tyrimas buvo tiesiog bandymas parodyti, „kokie mes teisingi – va, kaip kovojam su politine korupcija“?

Mano nuomone, tas didesnis dešiniųjų sparnas yra netgi daugiau sulipęs su tuo pačiu „MG Baltic“ koncernu, su kuriuo siejamas Liberalų sąjūdis. Ir su kuo bekalbėčiau, visi mato tą patį: kad koncernas lygiai taip pat dirbo ir su konservatoriais. Todėl šiandieninis konservatorių bandymas „atsibalinti“, aukojant Mantą Adomėną, atrodo nelabai „skaniai“. Tai, manau, vienas iš bandymų kaip nors atsiriboti, kad jų neliestų: „va, kokie mes ryžtingi - vienas iš mūsų su jais bendradarbiavo, tai mes jį pašalinom net iš partijos“.

Aš manau, kad reikėtų išviešinti visų politikų sąsajas su koncernu. Ir tai padaryti daug  operatyviau - paskelbti, kas, kiek, ko, ką ir kaip, ir baigti. Netempiant šito žaidimo iki rinkimų – „va, kokie mes geri, o šitie - blogi“. Tiesiog padėti šitą istoriją ant stalo ir tegul visi piliečiai ją vertina.

Be to, tai būtų ir pamoka, kad daugiau nepasikartotų tos klaidos, kurias darė ir  Prezidentė, ir jos globojamos partijos. Aišku, tai bus pamoka ir kitiems – kurie irgi gal darė, tik kažkiek mažiau. Nes visos partijos stengiasi išgyventi – nežinau, kurioje dar valstybėje yra šitaip apribotos galimybės partijoms veikti.

 

Prezidentė savo metiniame pranešime gana daug dėmesio skyrė partijoms: Kad ir kokios silpnos, pavargusios, nukraujavusios būtų politinės partijos, tačiau kol kas tai patikimiausias demokratinio valstybės vystymosi pagrindas. Ir šiandien partijos turi nepakartojamą galimybę prisikelti naujam gyvenimui.Turime 24 politines partijas, jau laikas turėti ir jų kokybės standartus bei demokratinio valdymo tradicijas.“

 

Ačiū Dievui, galų gale Prezidentė paminėjo partijas. Kas yra partijos? Vienas iš valstybės valdymo struktūros elementų.

Tačiau valstybę valdyti – tai ne stambų ūkį valdyti. Čia neužtenka žinoti, kada arti ar ką kokiomis trąšomis pabarstyti - čia reikia visose srityse išmanyti. Ir tam reikia žmonių, kuriuos partijos turi išauginti.

O kad tokius žmones partijos išaugintų, partijoms reikia pinigų – reikia rengti mokymus, paruošti žmones valstybės valdymui. Nes, jeigu gauni daug vietų Seime, turi skirti ministrus. Ir tie ministrai turi būti kompetentingi. O ant kokio medžio tos kompetencijos auga? Nėra tokio medžio.

Taigi, valstybė turi sudaryti sąlygas partijoms, kad jos galėtų augintis kompetentingus politikus.

Jeigu valstybei šiandien finansiškai sunku ir ji negali skirti daugiau pinigų partijoms, leiskim juridiniams asmenims paremti partijas. Pavyzdžiui, Amerikoje kuo daugiau partiją remia juridiniai asmenys, tuo tos partijos reitingai kyla – nes jeigu partiją remia rimtas verslas, vadinasi, ta partija yra rimta, iš jos galima tikėtis gerų rezultatų, valdant valstybę.

 

O iš ko kvėpuoti partijai, jeigu, pvz., jos net lėšos areštuotos?

 

Netgi areštuotos! Ir areštavo ne Vyriausioji rinkimų komisija, o prokuratūra, ir pinigai sulaikyti ižde. Lietuvoje tokio precedento dar nebuvo.

O kaip išgyventi partijai? Aiškina: „Tegul jie iš vieno procento gyvena“. Bet kai mes taip nualiname žmonių mentalitetą, kad žmonės valstybėje jau niekuo nebetiki – nei partijomis, niekuo, tai tu gauk iš to piliečio tą vieną procentą, kad partija sukauptų bent kažkiek tūkstantėlių, jog galėtų egzistuoti – išlaikyti patalpas, vieną kitą atlyginimą darbuotojui sumokėti... 

Taip, kad visas šitas „karas“ prieš partijas prie gero neprivedė: žmonės suklaidinti, o prieš rinkimus iššoka visokios „geros“ vienadienės grupelės, ir piliečiai puola paskui jas iš paskos... O kokios čia yra garantijos, kad tie, kurie susikūrė prieš rinkimus, bus geri rytoj, kai juos išrinks? Šitaip su valstybės valdymu žaisti negalima.  

Beje, abiejose kadencijose Prezidentė labai kietai kalbėdavo apie oligarchus. Tačiau ką realiai padarė per abi kadencijas? 

Visi prisimename, koks Prezidentės kalbose buvo blogas „rubikonas“. Prezidentė paskyrė savo Valstybinės Kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkę. Mes šešerius metus teismuose vargome, įrodinėjome, kovojome dėl Komisijos patvirtintų per aukštų šildymo ir karšto vandens kainų vilniečiams. Šioje teisminėje kovoje Komisija buvo vienoje barikadų pusėje su vadinamuoju „rubikonu“. Ir ką – įrodėme, teismas nurodė Komisijai perskaičiuoti kainas. Tačiau Kainų komisijoje situacija nepasikeitė - ten reikalai nepagerėjo.

Nepaisant to, įteisinome – nes „Europa reikalauja“! - Kainų komisijos absoliutų nepriklausomumą. Ir jie nuo nieko nepriklausomi – niekas jiems negali jokios įtakos daryti. Nors ir blogai daro, vis tiek negali pasakyti, kad jie blogai daro. Gražiai atrodo? Su „žulikais“ susideda, bet tu jam negali pasakyti, kad jis daro negerai – jis gi nepriklausomas! 

Taigi, viskas susiveda į žmogaus padorumą, sąžiningumą ir teisingumą. Ir pirmiausia – į paties aukščiausio valstybės vadovo (ar šiandien yra šita Prezidentė, ar rytoj bus kitas Prezidentas). Jeigu jis turi stuburą, turi šitas vertybes ir rodo valstybei pavyzdį, kaip turi tvarkytis valstybė, tada valstybėje reikalai pradės gerėti.

O jeigu žaidžiama, manipuliuojama, viena sakoma, o kita daroma - vienus „mylim“, o kitų ne, tai kaip gali būti valstybėje teisingumas, teisybė ir tvarka? Negali. Nes šitaip tu automatiškai skatini susipriešinimą: tarp partijų, tarp piliečių, kurie remia vienas ar kitas partijas.

Žinote, čia kaip šeimoje – jeigu tėvai myli vieną vaiką, o kitų dviejų nemyli, tai kaip tie vaikai jaučiasi? Ir kokia atmosfera šeimoje? Tokiose šeimose atmosfera labai bloga. Lygiai tas pats valstybėje.

 

Jūsų nuomone, ar reikėtų pratęsti Seimo NSGK atliktą tyrimą?

 

Jeigu kalbėtume sportiniais terminiais, jeigu tu startuoji 100 metrų bėgime, tai negali sustoti po 50 metrų ir sakyti, kad nubėgai 100 metrų. Arba negali, bėgdamas 21 kilomentro maratoną, sustoti po 10 kilometrų ir sakyti: „Koks aš šaunuolis – įveikiau maratoną!“.

Aš būčiau už tai, kad ištirti viską iki galo, operatyviai, netempiant iki Seimo rinkimų, ir ištirti su geru tikslu – parodyti visų tikruosius veidus. Ir braukti brūkštį. Nes dabar šitas liberalų „plakimas“ apsaugo didesnį dešinįjį sparną. O tai ne visai garbinga – juk kartu dirbote. Juk tas „MG Baltic“ abi partijas vienodai mylėjo.

Mano nuomone, jei nesudėsim visų taškų ant „i“, veidrodis bus kreivas ir toliau. Tai gal nuvalykim tą veidrodį, kad viskas matytųsi, ir bandykim žygiuoti toliau – valstybę tvarkyti skaidriai, kiek tai įmanoma, tvarkingai, sąžiningai. Ir kad aukščiausi šalies pareigūnai rodytų gerą pavyzdį visiems piliečiams (o ne viena šnekėtų, o kita – darytų ir galvotų, kad niekas nemato ir nesupranta).

 

Ką manote apie Seime atsiradusią iniciatyvą paviešinti buvusius KGB slapstus bendradarbius, kurie prisipažino bendradarbiavę su KGB?

 

Buvo laikas, kai ir padorūs žmonės turėjo kažkaip prisitaikyti – juk ne kiekvienas gali būti V.Sladkevičiumi, A.Terlecku, A.Svarinsku, ne kiekvienas turi tiek valios ir ryžto.

Aš manau, kad buvusius slaptus KGB bendradarbius, nors ir prisipažinusius, reikėtų viešinti. Tačiau, mano nuomone, reikėtų viešinti ne visus – tik tuos, kurie yra renkami politikai, kurie valstybės tarnyboje duoda priesaiką (ir kandidatuojant atitinkamai jie turėtų nurodyti, jog buvo slapti KGB bendradarbiai). Tačiau jeigu tu nedalyvauji politikoje, nedirbi valstybės tarnyboje ar strateginėse įmonėse – tegul tai lieka tavo sąžinei.

Mes juk nesiruošiame jų teisti, sodinti į kalėjimus ar kažkaip niekinti – tiesiog visuomenė turi žinoti. Ir tegul rinkėjas sprendžia. Be to, gal taip mes tuos žmones ir išlaisvintume?

Tiesa, konservatoriai tam labai priešinasi, sako, kad tiems, kurie prisipažino, buvo pažadėta jų neviešinti. Bet ar tas pažadas buvo apgalvotas? Konstituciją juk irgi keičia. Tai kodėl negalima pakeisti ir šio įstatymo? Juoba, kas gali paneigti, kad tokie asmenys, užėmę postus valstybėje, nėra įtakojami?  

Beje, asmenys, kandidatuojantys į Seimą ar savivaldybių tarybas, turi nurodyti teistumą, net jei tas teistumas ir yra išnykęs. Tad kodėl turėtų būti daroma išimtis tiems asmenims, kurie dalyvauja ar nori dalyvauti politikoje, bet kadaise bendradarbiavo su KGB? Juk rinkėjai turi žinoti, ką renka, tiesa? 

 

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė