Lietuvos valdžia siekia pirmauti diegdama valdininkų valstybės principą

2018-01-01

Kalėdų tylią naktį Betliejuje gimsiantis kūdikis - viltingo pasaulio perkeitimo ir didžiausio žmonijos džiaugsmo apsireiškimas. Mums gimė Išganytojas!

Geroji naujiena yra toji žinia, kurią visi - nuo didžiausių išminčių iki mažų piemenėlių - trokšta priimti atvira širdimi, skuba bent akies krašteliu pažvelgti į ėdžiose gulintį kūdikį ir nunešti jam dovanų - aukso, smilkalų ir miros.

Šventų Kalėdų laukimas - unikalus, sakralus, nepakartojamas. Kiekvienas iš mūsų turime svajonę ir laukiame savo dovanos. Svarbu - nepaliauti tikėti.

Dar svarbiau - suskubti kaip vaikystėje atsikelti ankstyvą rytą ir pirmam nubėgti prie eglutės pasiimti dovanų maišelio, kuriame yra įsikūnijusi artimo meilė.

Kalėdos - tai vilties, apmąstymų, tikro džiaugsmo šventė, jaukaus buvimo kartu su šeima ir artimiausiais žmonėmis metas.

Ne veltui vienoje iš gražiausių Kalėdinių giesmių yra giedama: linksminkimės ir džiaukimės!

Kalendoriniams metams artėjant į pabaigą, laikas tarsi sustingsta.

Tačiau šio pasaulio laikrodis nesustoja nė akimirkai, nešdamas vis naujų įvykių, politinių iššūkių ir išmėginimų virtinių.

Pasibaigus šventiniam šurmuliui vėl pasinersime į nesibaigiančias grumtynes ir kasdienybę, tarsi pamiršę gerumą, bendrystę bei dovanas, kurias neseniai gavome ir dovanojome.

Kiti metai Lietuvai atneša valstybingumo šimtmečio jubiliejų, kad lietuvių tauta galėtų ne tik didžiuotis tuo, ką sukūrė jos protėviai, bet ir paliktų savo kartos vertybių bei laikmečio suvokimo ženklų.

Ar esame tam deramai pasiruošę šiandien, tebėra atviras klausimas ir, matyt, kitų svarstymų tema.

Metų pabaigoje išryškėjo keletas tarptautinės politikos momentų, kuriuos bendrais bruožais norėčiau aptarti, nes jie gali būti svarbūs Lietuvos apsisprendimams jau kitais metais.

Pirmiausia atkreipčiau dėmesį į Bendrijos istorijoje precedento neturintį Europos Komisijos (EK) mėginimą išplėsti savo politinių galių ribas, paniekinant valstybių suverenumo principą, sankcijomis Lenkijai dėl teismų reformos.

Europos komisarai inicijuoja sankcijas Lenkijai dėl teismų reformos, jie remdamiesi Bendrijos sutarties 7-uoju straipsniu įvardija Lenkijos veiksmus kaip „sisteminę grėsmę“ šalies teismų sistemos nepriklausomybei.

Nors Lenkija atsisakė vykdyti EK „rekomendacijas“ teigdama, kad valstybė turi teisę reformuoti savo teismų sistemą, tačiau reikia manyti, kad spaudimas iš Briuselio nėra atsitiktinis reiškinys.

Nors ir keista, tačiau EK turi vienareikšmį didžiųjų valstybių - Vokietijos ir Prancūzijos - palaikymą. Pastarosios šalies ministrė net atvirai grasina Lenkijai kvestionuoti europinių pinigų skyrimą infrastruktūriniams projektams.

Nieko nuostabaus, kad Briuselis sparčiai siekia plėtoti bei direktyvomis diegti valdininkų ir biurokratų valdomos Europos projektą.

Vienas iš Europos Sąjungos tėvų - Prancūzijos politikos ir ekonomikos patarėjas Žanas Monė (Jean Monnet), visą savo gyvenimą paskyręs Europos integracijos idėjai, yra taip apibrėžęs jos esmę: „reikia atimti valdžią iš politikų ir atiduoti ją valdininkams“.

Žanas Monė pasiūlė sukurti administracinę sistemą, kuri veiktų pagal nepolitinės politikos principą ir kurioje galią turėtų valdininkai, o piliečiai nedarytų beveik jokios įtakos.

Šis prancūzų veikėjas labai rezervuotai žiūrėjo į demokratinės valstybės organizaciją ir buvo įsitikinęs, kad valdininkai yra išmintingesni už politikus bei piliečius. Jis visiškai nepasitikėjo liberalia demokratija bei tradicine filosofine politika ir padarė išvadą, kad apsišvietę valdininkai geriausiai žino, kas naudinga piliečiams.

Todėl nereikėtų stebėtis, kodėl Europos Sąjunga šiandien vis labiau neatitinka demokratinei politinei sistemai keliamų reikalavimų.

Apsimestinė Briuselio demokratija šiandien yra dominuojanti beveik visoje Europoje, išskyrus keletą Rytų Europos valstybių, tarp kurių yra ir Lenkija, tačiau, deja, nėra Lietuvos vardo.

Lietuvoje demokratijos deficitas atsispindi kaip įprotis, kurį reikia kopijuoti nuo centralizuotos Europos Komisijos galios ir noro viską „sureguliuoti“.

Dabartinė demokratijos deficito karta mano, kad kištis į kitų gyvenimus yra teisinga: „Mes žinome, kas jums naudinga“.

Šiandien Lietuvos valdžia bene labiausiai Europos Sąjungoje siekia pirmauti diegdama „valdininkų valstybės principą“, kuris praktiškai reiškia negrįžtamą valstybingumo praradimo grėsmę.

Ir visiškai kitaip nuteikia tik ką pasibaigę pirmalaikiai rinkimai Katalonijoje, jie rodo, kad Ispanijos centrinei valdžiai, besąlygiškai remiamai Briuselio komisariato, nepavyko nuslopinti katalonų ryžto siekti Katalonijos nepriklausomybės.