Kodėl mes nesaugiai jaučiamės savo valstybėje (seniūnijoje, rajone, Lietuvoje)?

2017-03-13

 Gyvename gražioje, turtingoje savo istorine praeitimi, tradicijomis, papročiais šalyje. Tačiau įvairios nesėkmės dažniausiai priverčia žmones jaustis nesaugiais.  Dažnai kasdieninė realybė – nusivylimas netinkamais valdžios sprendimais, materialinis nepriteklius, besikeičianti darbo rinka, artimųjų netektis, netikėta liga daro žmones pažeidžiamais. Kas veja mūsų žmones iš Lietuvos – iš šalies, kurią mes mylime, kuria mes didžiuojamės? Dažniausiai tai – socialinis nesaugumas ir socialinis neteisingumas. Atsidūrę aklavietėje – ,,socialinėje baudžiavoje“ žmonės jaučiasi beteisiai ir neginami. Ką daryti jaunai šeimai ar į darbą skubančiam žmogui, kai jie  negali išvažiuoti iš namų, nes nepravažiuojami kaimo keliai? Ką daryti šeimai, kuri neturi pajamų tinkamai pasirūpinti savo vaikais, susimokėti už šildymą? Ką daryti vaikui, kuris talžomas girtų ar nuo narkotikų apsvaigusių savo tėvų? Ką daryti pensininkui ar vienišam žmogui, kuris visą gyvenimą dirbo ir neišgali net vaistų nusipirkti?  Ką daryti žmogui, kurio tėvų žemę privatizavo ,,galingieji“? Turbūt iki begalybės galime klausti, bandyti surasti tinkamus atsakymus... Tačiau svarbu užduoti ir dar vieną svarbų klausimą – kas turi už tai atsakyti? Aš įsitikinusi, kad  atsakyti turi tie, kurie stovi prie valdžios vairo. Būtent nuo jų gebėjimo tinkamai „vairuoti“, nuo jų požiūrio į žmogų, nuo atsakomybės už priimtus sprendimus priklauso kiekvieno iš mūsų saugumas ir gerovė. Lankydamasi susitikimuose su mūsų rajono gyventojais pastebėjau, kad dauguma žmonių užduoda būtent šiuos klausimus ir kad jie jaučiasi tikrai nesaugiai. Taip, jie yra pikti, nes netiki arčiausiai jų esančių valdžios atstovų pasiteisinimais, kurie dažniausiai skamba taip: ,,žiūrėsim“, ,,spręsim“, ,,svarstysim“. Žmonės jau pavargo nuo nesibaigiančių pažadų,  jie nori atsakymų čia ir dabar,  jie nori, kad valdžios atstovai, už savo darbą gaunantys atlyginimus, kai kurie mūsų rajone ir pakankamai solidžius priedus, pagaliau juos išgirstų. Apgailėtinai skamba, kai ,,numylėtiniai“, ,,pataikūnai“ sako: seniūnas, meras, administracijos direktorius, Seimo narys jums, o kartu ir visiems mums padėjo. Svarbu, kaip ir kiek  jie mums padeda? Ką jie mums dalina? Ar ne tai, ką mes patys uždirbom?  Jie ir turi padėti, nes jiems už tai mokami atlyginimai, bet padėti ne tik išrinktiesiems. Pinigus jie paima ne iš savo dažniausiai pilnų kišenių, bet iš tos pačios mūsų Valstybės, iš mūsų visų uždirbtų pinigų. Nenoriu daug moralizuoti, bet kai kiekvienais metais girdi tuos pačius žmonių klausimus ir negirdi atsakymų darosi graudu.  Dar graudžiau atrodo, kai matai akivaizdų valdžios atstovų nepakantumą žmonių problemoms: ,,kalbėkite glausčiau“, ,,jūs jau kreipėtės“, ,,jums jau buvo atsakyta“.  Išbandymas valdžia – tai iššūkis, tačiau priimdami jį kartu turime prisiimti   ir pagarbą žmogui,  atsakomybę.  Žmogus pasijus ne tik saugiu, bet ir rūpimu mūsų valstybėje, kai jo prašymai nepasiklys valdžios koridorių labirintuose, kai jis nestovės lietuje neuždengtoje kaimo  autobusų stotelėje, kai jis nestovės eilėje  Lenkijoje prie pigesnių maisto produktų, kai jis pagaliau pasijus oriu mūsų valstybės piliečiu.

Prienų rajono savivaldybės tarybos narė, kultūros, švietimo, turizmo ir sporto komiteto pirmininkė