Norėjau pakeisti Lietuvą

2015-12-31, Prezidentas Rolandas Paksas

Vakar Seimas antrą kartą balsavo dėl Konstitucijos 56 straipsnio pataisos projekto, kurį dar pavasario sesijoje savo parašais neoficialiai buvo patvirtinę šimtas (!) parlamentarų, tačiau sprendimui priimti pritrūko keliolikos balsų. Mažai ką čia galima ir bepridurti.

Likimo pokštas, jog kaip tik tą nuostabiai gražią saulėtą dieną, kai Lietuvoje eilinį kartą buvo parodyta nepagarba europinei teisės tradicijai buvau Strasbūre. Ten ir sulaukiau gausybės žiniasklaidos telefoninių skambučių.

Nejau kas nors galėjo manyti, kad esu įtikėjęs „stebuklinga pilietinių ir politinių teisių atstatymo istorija“, kuri tęsiasi (ar dirbtinai tęsiama) beveik amžinybę?

Kodėl nuolat rengiamas šis politinis farsas, žinant, kad nereikalinga kaitalioti Konstitucijos straipsnių dėl vieno žmogaus?  Kas yra tie „vieninteliai“, kurie brėžia ribas, kurių nevalia peržengti kitiems?

Ką tai gali turėti bendro su lietuvių tautos kaip valstybinės bendruomenės gyvenimu ir bendru visos visuomenės gėriu?

Pagaliau ar įmanoma sveiku protu visa tai suvokti?

Šioje istorijoje seniai nebėra kaltų, tačiau yra paiimti įkaitai - Lietuvos valstybė, kuri neįgyvendina tarptautinių Strasbūro ir Jungtinių Tautų įpareigojimų ir žmonės, kuriems yra apribotos piliečių teisės. Kokios dar išpirkos gali pareikalauti pagrobėjai?

Mes tebegyvename sovietinio paveldo sistemos paženklinti, kur teisė buvo kuriama žmogaus asmenybei sužlugdyti, pavergti.

Kas gali imtis atkurti šimtų tūkstančių ištremtų ir pamiškėse nužudytų lietuvių pilietines teises, kas atstatys teisingumą jų atžvilgiu?

Kiek metų, sugrįžęs iš Gulago savo teisinės reabilitacijos laukė prezidentas Aleksandras Stulginskis?

Iš aukštų tribūnų dažnai deklaruojama, jog pagarba tarptautinei teisei, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui yra Lietuvos Respublikos Konstitucinė vertybė.

Tačiau realiame gyvenime ši vertybė yra įsprausta į Prokrusto lovą, t.y. paversta dirbtiniu muliažu, kuris ištraukiamas tik proginiams politikų spektakliams.

Ar galima pateisinti, kad iki šiol mūsų piliečiai neturi nepriklausomos nacionalinės žmogaus teisių institucijos, kuri veiktų pagal Jungtinių Tautų Organizacijos suformuluotus principus?

Visuomenė dažnai yra maitinama tik tuščiomis politikų retorikos tiradomis, tuo tarpu konstitucinis pacta sunt servanda („sutartis turi būti vykdoma“ lotynų kalba) principas reiškia imperatyviai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Kas yra šiandien pasirengęs besąlygiškai vykdyti šiuos valstybės įsipareigojimus? Drįstu manyti, kad išskyrus saujelę dar išlikusių idealistų, daugiau tai niekam nerūpi.

Europos Žmogaus Teisių Teismo Žmogaus teisių ir teisinės valstybės direktoratas ne kartą yra išsakęs Lietuvos valstybės institucijoms Ministrų Komiteto principinę poziciją, jog „pareiga laikytis Teismo sprendimų yra besąlygiška ir, kad ji yra vienas iš Europos Tarybos narystės reikalavimų“, tačiau apčiuopamos pažangos, įgyvendinat Europos Žmogaus Teisių Teismo nutartis, iki šiol nėra pasiekta.

Sunku būtų išvardinti, kiek įvairausių raštų, sprendimų, nutarimų bei teisinių išvadų yra prirašyta, kiek popieriaus lapų yra primarginta, tačiau per daugelį metų reikalas nėra nė per centimetrą pajudėjęs įsipareigojimų vykdymo linkme.

Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komitetas konstatavęs, kad Lietuvos Respublika  pažeidžia Paktą, kuris garantuoja piliečiams teisę balsuoti ir būti išrinkiems per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise bei į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, įpareigojantį Lietuvos Respubliką nustatyti Konvencijai neprieštaraujantį rinkimų teisinį reguliavimą, kuris neleistinai ilgai nėra įgyvendintas,  pripažino būtinumą atstatyti Prezidento Rolando Pakso politines teises bei „panaikinti draudimus visą gyvenimą būti renkamam Seimo nariu, kandidatuoti į Respublikos Prezidentus, užimti Ministro Pirmininko ar Vyriausybės nario pareigas“. 

Strasbūro Teismo sprendimo nevykdymas pateisinamas „politinėmis priežastimis“. To būti negali iš principo! Akivaizdu, kad šis verdiktas privalo būti įgyvendinamas nedelsiant per protingą laiko tarpą ir valstybės institucijos negali vadovautis jam priešingais teisės aktais.

Kokią „teisinę valstybę“ sukūrė lietuvių tauta per dvidešimt penkerius savo nepriklausomo gyvenimo metus? Kokį sovietinio mentaliteto surogatą mes perkėleme į savo teisinę sistemą, kurios ekvilibristikoje niekas nebegali susigaudyti?

Prezidento apkalta buvo apgailėtinas farsas, kuris buvo atliktas pakankamai teatrališkai ir įtaigiai. Deja, pasirodo, ir šiandien yra tebegyvenančių šia teatrine iliuzija.

Tada įvykdytas nusikaltimas prieš valsybę šiandien aktualus tik itin siauram istorikų rateliui, ir tai gal būt esu per daug optimistiškas.

Net sunku patikėti, kad praėjo vienuolika metų. Per tą laiką užaugo vaikai. Gyvenimas nesusutoja nė akimirkai.

Kiek buvo galima nuveikti darbų mūsų valstybei! Kaip ji galėjo pasikeisti, suklestėti!

Norėjau pakeisti Lietuvą. Buvau pasiryžęs ne valdžiai, o tarnystei.

Pradžioje negalėjau patikėti tuo, kas įvyko. Negalėjau susitaikyti. Kiekvienas žmogus turi savyje tą teisingumo jausmą!  Nejau yra manančių, kad žmogus turi prisipažinti nusikaltęs, jeigu jis tikrai žino, kad jokio nusikaltimo nėra padaręs?

Tikrovę teko priimti, vėliau - bandyti atsitiesti ir net susigyventi su užkrauta našta.

Norėjau keisti Lietuvą!