Lietuvoje vykdoma operacija „Skatink emigraciją!“

2017-02-11, Prezidentas Rolandas Paksas, Europos Parlamento narys
www.fotogenijai.lt

Emigracija tapo jau įprastu, kasdieniu reiškiniu Lietuvoje. Diena iš dienos savo tėvynę palieka dešimtys ar net šimtai darbingų žmonių. Atrodo niekam nė motais, jog lietuviai emigruoja. Tai byloja ne tik daugelio mūsų empirinė patirtis, bet ir šalti statistiniai duomenys, kurių turinio per du dešimtmečiais beveik niekas nė nebandė giliau tyrinėti.

Viešajame diskurse emigracija atsispindi kaip sunkai suvaldomas, dažnai tik ekonominėmis priežastimis grindžiamas, tačiau realiai neišvengiamas šiuolaikinio globalaus pasaulio fenomenas. Todėl valstybė atrodo itin bėjėgiškai, susidurdama su šia sudėtinga problema.

Statistikos departamentas nuolat “liūliuoja” visuomenę skelbdamas stabilią skaičių ekvilibristiką, kuria pagal poreikį gali manipuliuoti kiekvienas: pradedant aktyviu visuomenininku, baigiant suinteresuotu valdininku.

Valdžios institucijos kartais atrodo lyg būtų tyčia būtų susitarusios vengti tikrosios padėties žinojimo lyg “bacilos” užkrato, kad neapsunkintų savęs papildomu darbu.
Nors formaliai funkcionuoja daugybė žinybų, tačiau jos “tyli it vandens į burną prisisėmusios”, o vykdomosios valdžios instancijos niekaip nesugeba pasidalinti kompetencijų ir finansinių resursų.

Tačiau kartais yla vis tiek išlenda iš maišo.

Prasidėjus vasariui paaiškėjo, jog šių metų sausį šalį paliko 7 048 lietuviai. Tai (anti) rekordas, lyginant su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu (3 445) ir didžiausias rodiklis nuo 2010 – ųjų metų.

Šis emigracijos proveržis pliūptelėjo lyg srautas, sugriuvus vandens užtvankai nušluodamas visas nusistovėjusias statistikos grafikų kreives ir paversdamas niekais biurokratinius bandymus oficialiai demonstruoti užglaistytą tikrovę.

Taip atsitiko SODRAI vos pajudinusiai apdulkėjusias Privalomojo sveikatos draudimo(PSD) mokesčio bylas. Viešai pagrasinus griežtai persekioti kiekvieną išvykusį iš Lietuvos emigrantą, kuris vėluoja sumokėti PSD mokesčius, prasidėjo masinis deklaracijų apie emigraciją teikimo bumas ir skaičiai šoktelėjo į neregėtas aukštumas.

Statistika seniai mūsų nebejaudina. Įpratome prie skaičių, kuriais vargu bau galima pasikliauti ir daryti kokius nors apibendrinimus. Tačiau, pasirodo, tai - tik ledkalnio viršūnė! Netrukus gali išryškėti dar didesni emigracijos mąsteliai.

Vis mažiau jaunų žmonių savo gyvenimo perspektyvą sieja su Lietuva, todėl tikėtis stebuklo, jog viskas greit atsistos į savo vietas savaime, būtų naivu.

Kiek dar mūsų šalyje yra likę šeimų, kurių nebūtų palietęs šis plintantis “socialinis virusas”?

Pirmiausiai būtina keisti susiformavusį dalies visuomenės požiūrį, jog kalti yra patys, kurie nusprendė palikti savo tėvynę. Arba kaip yra mokęs kiniškojo komunizmo teoretikas ir praktikas Mao Dzedungas, „skęstančiųjų gelbėjimas – tik pačių skęstančiųjų reikalas.

Toks požiūris ilgainiui būtų pražūtingas. Akivaizdu, jog  kalbant apie žmonių paskatas emigruoti, priežasčių esama kur kas rimtesnių nei godumas ar egoistiška ekonominė motyvacija.

Esu įsitikinęs, jog visų pirma, tai žmonių pasitikėjimo savo valstybe atrofija ir prarasto tikėjimo jos ateitimi problema. Be to, baisi socialinė nelygybė ir valdžios atotrūkis.

Kokius tautos intelektualinius pajėgumus ir materialinius resursus galima būtų sutelkti tam, kad aprėptume dabartinius emigracijos mastus bei nustatytume tikrąsias “ligos” priežastis, konkretaus atsakymo tiesiog neieškoma.

Neteko girdėti, kad artimiausiu laiku būtų renkami parlamentarų parašai dėl neeilinės Seimo sesijos ar bent tautos atstovybės plenarinio posėdžio, kurio darbotvarkėje būtų klausimai, susiję vien su emigracija kaip šalies politiniu iššūkiu.

Nuvilnijo rinkimų kampanijos aidas, nebesigirdi ir politikų balsų, nors daugelis jų rinkimų kampanijos metu mušė būgnus apie emigracijos masto mažinimą kaip vieną svarbiausių savo politinių tikslų. Šiame kontekste negalėčiau išskirti ir premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujamos taip vadinamos “specialistų vyriausybės”.

Veikiau priešingai. Vertinant pastaruoju metu daromus kai kuriuos vykdomosios valdžios žingsnius gali kilti tam tikrų klaustukų. Ministrų kabinetas nutarė palengvinti kai kurių specialistų iš trečiųjų šalių įdarbinimą Lietuvoje. Ypač tikimasi sulaukti daugiau specialistų iš Ukrainos.

Apie tokį “palengvinimą” jau seniai buvo kalbama taip vadinamų suinteresuotų asocijuotų verslo struktūrų kuluaruose, tačiau apie kokį specialistų poreikį ir atvykimo mastą kalbame?

Ar šiandien Lietuvoje sukuriama tiek naujų gerai apmokamų darbo vietų, kad pristigtų vietinių žmonių? 
Apgailėtina smulkaus ir vidutinio verslo situacija ir menki atlyginimai ypač atskirose savivaldybėse liudija, jog šio vyriausybės sprendimo prasmių reikėtų ieškoti atidžiau.

Kita vertus, kalbėdami apie emigraciją paprastai turime omenyje pavienius žmones, tačiau šiandien egzistuoja ir kita, savotiška emigracijos atmaina, t.y verslo valdymo perkėlimas iš Lietuvos į kitas šalis.

Dažnai išsaugoti nacionalinį verslą, pablogėjus rinkos konjuktūrai belieka vienintelė galimybė – iškelti įmonių valdymą į kitas šalis, kuriose mokesčių sistema žymiai palankesnė. Tokia tendencija mūsų šaliai vienareikšmiai reiškia ir mokestinių pajamų, ir darbo vietų praradimą.

Atskiras klausimas, kiek žmonių Lietuvoje yra pasirinkę vidinę emigraciją, kuri reiškia nedalyvauti viešajame gyvenime dėl patyčių kultūros, dėl neaprėpiamų propagandinių akcijų, dėl bauginimų grėsmėmis ir žvanginimo ginklais, dėl teisėsaugos tarnybų savivalės, dėl baimės būti išmestam į gatvę, dėl politinio susidorojimo. O gal tai ne apie mus?

Kažin kokį išvažiuojamojo vyriausybės posėdžio vaizdą būtų galima nupiešti, jeigu ministrai išdrįstų apsilankyti oro uostuose ar autobusų stotyse, kur kasdien ant lagaminų išvykimo laukia šimtai mūsų tėvynainių.

Ar iš tiesų tikimasi, jog šiuos mūsų tautos sūnus ir dukteris galės pakeisti „specialistai“ iš Rytų ir jau pradėtas dislokuoti karinis kontingentas iš Vakarų?

Gal nereikėtų bandyti tautos kantrybės.