Ar pristabdysime globalizmo volą, kuris rieda per Europą, norėdamas sutraiškyti nacionalines vertybes?

2019-03-18

Apie tai, kuo skiriasi darbas Europos Parlamente ir Lietuvos Seime, koks Lietuvai gyvybiškai svarbus klausimas spręsis būsimoje EP kadencijoje, Karštas komentaras kalbasi su buvusiu EP nariu, Seimo nariu Juozu Imbrasu.

 

-Gerb. Imbrasai, jūs vieną kadenciją dirbote Europos Parlamente (EP), dabar - Seime. Kuo skiriasi europarlamentaro ir parlamentaro darbas?

-Europos Parlamente dirba 28 valstybių atstovai – 751 europarlamentaras (vienu metu buvo 766). Dauguma jų yra dirbę savo valstybių parlamentuose, nes, jeigu nedirbęs parlamente, neturi parlamentinio darbo įgūdžių, tai, pradėjęs dirbti EP, negali greitai įsijungti į įstatymų kūrimo procesą. Vokiečių, prancūzų europarlamentarai dažniausiai yra ne vieną kadenciją dirbę savo parlamentuose.

Didžiąją dalį įstatymų ruošia Europos Komisija (kas pas mus - Vyriausybė), o EP pateiktus įstatymus bando taisyti, jeigu mato, kad kažkas yra taisytina, arba papildyti, jei kažkas praleista.

Įstatymų priėmimo procesas gana sudėtingas. Kiekvienas įstatymas, kuris patenka į EP, jau būna aptartas tarp Europos Tarybos, Europos Komisijos ir EP komitetų, dažniausiai jau būna „apšlifuotas“, bet EP vis tiek dar balsuoja dėl savo teikiamų siūlymų. Dėl kiekvieno siūlymo balsuojama atskirai. Aišku, visi siūlymai į EP posėdį nepatenka – yra prafiltruojami komitetuose. Pvz., vienos dienos balsavime būna apie šimtas tokių balsavimų.

Darbas EP šiek tiek skiriasi nuo mūsų parlamento darbo. Ten darbas labai konkretus, nėra tuščios retorikos - ten niekas neužsiima tuščiais kalbėjimais, savęs demonstravimais. Tie dalykai ten visiškai nepriimtini. Todėl dirbdamas Lietuvos parlamente ne visada jaučiuosi jaukiai, matydamas tą tuščią laiko eikvojimą, lakstymą prie mikrofono – bet ką pasakyti, kad tik pasakyti.

EP diskusijų metu tu gauni kalbėti minutę, pusantros arba daugiausia – dvi. Tuščiažodžiauti, gavus tiek laiko, būtų nepadoru. Todėl pasiruoši tuo klausimu sau tekstą - dauguma skaito iš lapelio, kad tiksliai pasakytum, ką nori pasakyti. Svarbiausius dalykus turi pasakyti per minutę.

Tie pasisakymai irgi planuojami: frakcija gauna tam tikrą skaičių minučių, jas išdalina savo nariams (minutė, pusantros ar dvi). Taigi, viskas suplanuota minučių tikslumu.

Įsivaizduojate, kas būtų, jeigu tie pasisakymai, salėje esant 750 narių, vyktų stichiškai? Jei tai būtų panašiai, kaip mūsų parlamente, tai būtų neįmanoma dirbti. Todėl darbas ten labai gerai „sustyguotas“.

Aš EP pradirbau penkis metus ir man labai patiko būtent tas darbo konstruktyvumas, dalykiškumas, parlamento salėje nustatyta tvarka, kurios visi laikosi – ne taip, kaip pas mus a la žvaigždžių krūva šokinėja prie mikrofono per dieną nežinia kiek kartų ir nieko nepasako.

Epitetų klijavimas ten taip pat visiškai nepriimtinas. Ir to konstruktyvumo, dalykiškumo ir konkretumo mūsų parlamente aš labai pasigendu.

EP padirbėti yra labai naudinga, nes ten sukoncentruota geriausia šalių parlamentinio darbo praktika, ir grįžus matai daug ką, ką reikėtų taisyti.

Aš ir mūsų Seimo vadovybei esu pataręs nusiųsti mūsų parlamento darbo asus, kurie mūsų parlamente dirba po 20-30 metų, žino parlamento procedūras, į Europos Parlamentą – kad pamatytų, kaip organizuojamas darbas EP. Ir jis vis gerinamas ir gerinamas.

EP yra surinkti geriausi, protingiausi žmonės, ir niekas ten profesionalų, pasikeitus kadencijai, nemėto: ten žmonės dirba po 20-30 metų, todėl tas gigantas, EP, dirba kaip šveicariškas laikrodukas - visi jo dantratukai sukasi ir nė tepti nereikia.

Dėl to man Lietuvoje labai skauda širdį, nes pas mus, pasikeitus valdžiai, iš ministerijų „iššluojami“ specialistai ir „sustatomi“ savi - nors ir be kompetencijos, svarbu, kad savas. Tai yra didžiulis minusas valstybės valdymo aparatui. Įstatymų kūrime turi dirbti patyrę, dantis „atšipinę“ profesionalai.

Mūsų valstybėje reikėtų užsukti sistemą, kuri veikia pas vokiečius, prancūzus, kitus: eiti ne reformų, t. y. revoliucijos, bet evoliucijos keliu. Turi būti nuolatinė evoliucija.

Ministras turi reikalauti iš viceministrų, departamentų direktorių, o šie – iš savo pavaldinių, kurie dirba su kažkokiu įstatymu, kurie mato, ką tame įstatyme reikia tobulinti, kad jie siūlytų, ką reikia taisyti, kokia problema pražiūrėta. Vyresnis viršininkas turi tą pasiūlymą priimti, ne „gesinti“ (aš viršininkas, tu - kvailys), nunešti aukštesniam, ir tuomet ministerija teiktų siūlymus Vyriausybei: šitą įstatymą reikia taisyti. Ir tas ratas turi suktis pastoviai.

To Lietuvoje nėra. Dėl to labai kenčiam profesionalumo prasme – ir ministerijose, ir visur kitur.

 

Ir vienas lauke – karys

 

-Gana dažnai pasigirsta: ir ką gali tas vienas europarlamentaras toje 28 valstybių europarlamentarų jūroje?

-Pirmiausia, visur, kur bedirbtum, turi būti aktyvus, tą darbą, kurį dirbi, turi dirbti iš širdies, dėti pastangas, ir tada gali pasiekti rezultatą. Pvz., Europos Komisija norėjo labai greitai liberalizuoti Europoje geležinkelius. Aš su kolegomis pajutau, kad čia yra daug rizikų. Ir aš, dirbdamas EP Transporto komitete, daug kartų kalbėjau, kad Lietuvai sąlygos yra kitos, kad mes turime sieną su labai didele valstybe, kad Lietuvoje yra specifinės problemos ir mes negalime rizikuoti užrištomis akimis. Ir nors jau buvo pasiryžta išskaidyti geležinkelius į atskiras įmones, mums - prie manęs prisijungė kolega Z.Balčytis, lenkų europarlamentai, kiti - pavyko įrodyti bei įtikinti Europos Komisiją ir pasiekėm rezultatą: EK sutiko, kad įmonės viduje būtų išskaidyta tik apskaita (pagal krovinius, keleivius, infrastruktūrą). 

Tiesa, labai sunkiai sekėsi spręsti išmokų žemdirbiams problemą – kad pagal išmokų dydį priartėtume prie prancūzo, vokiečio, kuris už hektarą gauna kelis kartus daugiau negu mūsų žemdirbys. Visą laiką tą klausimą keldavome ir Regionų komitete, ir kituose komitetuose, ir diskusijoje, bet... Vokiečių ar prancūzų europarlamentaras niekad nesutiks, kad jų žemdirbiui išmokos būtų sumažintos ir pridėta lietuviui.

Mes siūlydavome išeitį: iš tų 200 mlrd. eurų, kuris sudaro ES biudžetą, yra kitų „lentynėlių“, kur pinigai padėti, ir jeigu mes norime, kad Lietuvos, kitų Rytų Europos valstybių ūkininkai galėtų konkuruoti, išmokų dydžiais priartėtų prie senųjų valstybių, tuo keliu reikia eiti. 

Deja, jau praėjo daug metų, o tas artėjimas kažkaip labai vangiai vyksta. Štai čia matau didžiulį veiklos lauką.

Be to, dirbant EP, teko labai daug važinėti, susipažinti su kitų ES valstybių geriausia praktika.

-Ar jūsų kadencijos EP metu kas nors iš Lietuvos valdžios nors kartą buvo sukvietęs Lietuvoje rinktus europarlamentarus: Jūs daug važinėjate, susipažįstate su geriausių šalių geriausia praktika, gal turite pasiūlymų, ką galėtume pritaikyti Lietuvoje?

-Aš iš nieko negirdėjau, kad kas nors kuo nors būtų pasidomėjęs – Lietuvoje visi viską žino, niekam nieko nereikia. Bet taip gerai „žino“, kad vis reformos, vis nepavyksta ir vėl viską pradeda iš naujo... Vis išradinėjam čia dviratį, kuris jau seniai išrastas ir nieko išradinėti nereikia.

 

O jeigu visi EP iš Lietuvos būtų kaip kumštis?

 

-Ar EP narių darbas yra vertinamas? Jeigu taip, tai kaip?

-EP veikia labai aiški sistema: europarlamentaro darbas, jo veiklos aktyvumas, jo veiklos rezultatas vertinamas pagal aštuonis kriterijus: kalbėjimas plenarinėje sesijoje diskusijų metu (kiek kartų pasisakei įvairiais klausimais), kiek teikei įstatymų pasiūlymų, pakeitimų, kiek kartų dalyvavai pateikiant įvairių gyvenimo sričių deklaracijas, kurios aktualios valstybėms, ir t.t.

Pasibaigus europarlamentaro kadencijai, jo darbas yra įvertinamas ir duomenys paskelbiami EP internetinėje svetainėje: kiekvienos valstybės gyventojai gali pasižiūrėti, kaip dirbo jų išrinkti europarlamentarai, kurioje vietoje jie yra tarp 751 nario, kaip atrodo tarp savęs.

-Ir koks buvo jūsų įvertinimas?

-Aš turėjau labai gerą, darbingą padėjėją, man pačiam buvo įdomu ir aš dirbau iš širdies ir tikrai aktyviai: pagal aktyvumą – net ir pats nustebau -  buvau 25-as (tuo metu iš 766). Zigmas Balčytis buvo 23-ias, visi kiti – kur kas toliau, o kai kurie – pačiame gale.

Ir aš pagalvoju: jeigu mes, visi vienuolika europarlamentų, išrinkti  Lietuvoje, taip panašiai būtume aktyvūs, tai kitų šalių atstovai, EP vadovybė sakytų: „Žiūrėkit, kokie jie! Tai kumštis! Su jais reikia skaitytis, reikia reaguoti į jų nuomonę, jų keliamas problemas“. Čia jau būtų komanda. Kaip sporte: jeigu komanda „susicementavusi“, jeigu žaidžiama vieningai, tai ir rezultatai visai kitokie.

Tuo tarpu kai kurie mūsų europarlamentarai sako: „Svarbiausia – dalyvauti balsavime, aš to aktyvumo nesureikšminu“. Palaukite, balsavimas – savaime suprantamas dalykas, nes jeigu tu nebalsuosi, būdamas EP nariu, tai ko ten iš viso ėjai? Be to, ten yra tvarka: jeigu nebalsuosi, yra skiriamos finansinės sankcijos. Bet jeigu tu tik balsuoji, o kitų darbų nedirbi, tai atlieki tik pačią minimaliausią pareigą, kuri priklauso europarlamentarui.

 

Europos Sąjunga – kryžkelėje

 

-Po kelių mėnesių EP rinkimai. Ar tiesa, kad būsimoje EP kadencijoje spręsis esminis klausimas: kuria kryptimi ES pasuks taps federacija ar išliks nacionalinių valstybių sąjunga?

-Taip, iš tiesų. Manau, kad mūsų rinkėjams, kurie rinks, ką deleguoti į EP, pagrindinis klausimas kandidatams turėtų būti: kurią kryptį ten dirbdamas palaikysi? Nes yra dvi kryptys: eiti toliau link ES federalizacijos, sukurti vieną valstybę, panašiai kaip Tarybų Sąjungą, ar vis dėlto laikytis Lisabonos sutarties, kur buvo aiškiai pasakyta: ES – tai laisvų demokratinių valstybių laisva sąjunga, kurioje kiekviena valstybė jaučiasi patogiai.

Ta tema pasakysiu štai ką: mano kadencijos EP metu mes tris kartus rinkome EP pirmininką (jo kadencija 2,5 metų) ir visada įdėmiai klausydavome inauguracinės kalbos, nes pirmininkas visada pasakydavo pagrindines kryptis. Kai rinkome buvusį Lenkijos premjerą Ježy Buzeką, jis pasakė: nekursime Jungtinių Europos Valstijų (kaip JAV). Jį pakeitęs Martinas Šulcas pasakė lygiai tą patį. Antrą kartą perrinktas M.Šulcas dar kartą pasakė tą patį. Tačiau kada M.Šulcas kandidatavo į Vokietijos kanclerius, jau pradėjo kalbėti visiškai kitaip: kad 2022-2024 metais sukursime federalinę ES valstybę.

Ir dabar ta priešprieša tarp tų dviejų krypčių turėtų būti pagrindinis kriterijus ir mūsų rinkėjams: kokią poziciją turi mūsų būsimi europarlamentarai? Ar jie nori, kad mūsų valstybė taptų federalinės valstybės varžteliu - „apkarpyta“ valstybė su pseudo funkcijomis, ar kad mes išliktume kaip valstybė su savo laisvėm, pilnu savo suverenitetu?

Beje, nors EP pirmininkai viešai kalbėdavo, kad mes nekursime ES federacijos, aš mačiau, kad praktikoje viskas buvo daroma priešingai - žingsnis po žingsnio buvo kuriama federalinė valstybė.

Kodėl mes nukrypstame nuo tų tikslų, kurie buvo deklaruoti Lisabonos sutartyje? Kokios jėgos šitą stumia? Daug kas tą nujaučia...

-Kokia jūsų pozicija tuo klausimu?

-Aš noriu, kad Lietuva būtų suvereni valstybė. Bet tos jėgos, kurios bando kurti federalinę Europą, tiems, kurie abejoja dėl to, dirbtinai prilipina „euroskeptikų“ etiketę.

Tačiau tai nėra tiesa: nė iš vieno, su kuriuo bendravau, kuris abejoja federalizmu, negirdėjau, kad „mums nereikia tos Europos, mes išeisim“.

Norima, kad visos valstybės su savo suverenitetu, su savo vidaus politika jaustųsi gerai Europos Sąjungoje. Norima, kad ES nenueitų federalizmo keliu, kad neištirptų tautos. Nes – jeigu tautų nereikia, krikščionybė nereikalinga, dėl šeimos abejojama – tai kur mes einame?

Taigi, čia mano pozicija vienareikšmiška: šitų dalykų mes negalime aukoti.

-Gal visų ES valstybių nacionalinėms jėgoms reikėtų vienytis?

-Aš manau, kad taip ir bus. Pažiūrėsime, kokie bus EP rinkimų rezultatai. Jeigu, kaip nuogąstauja globalistai, trečdalį balsų gaus federalizmo priešininkai, tai tikrai turės įtakos pristabdyti šitą globalizmo volą, kuris rieda per Europą, norėdamas sutraiškyti nacionalines vertybes - kalbą, šeimą...     

-Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė