J.Imbrasas: „Kada valdžia užsinorės išgirsti piliečių nuomonę?“

2018-08-06, Giedrė Gorienė

Nors už lango tvanki ir karšta vasara, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos salė pilna šurmuliuojančių žmonių: šiuo metu sprendžiasi Vilniaus miesto ateitis - su visuomene aptariamas sostinės generalinis planas. Į jo svarstymą susirenka miesto bendruomenių, įvairių visuomeninių organizacijų, verslo atstovai, teisininkai, architektai. Pasirodo ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius.  Pasistaipo tribūnoje kelias minutes, pasveikina visus susirinkusius ir... dingsta. O bendruomenių atstovai keičia vienas kitą: kalba, kalba, kalba – valandą vieną, dvi, tris, išsako bendruomenių skaudulius, prašo stabdyti „buldozeriu“ stumiamą Vilniaus generalinio plano tvirtinimą – kad tą darbą neskubant, normaliai išdiskutavus su bendruomenėmis, padarytų nauja valdžia (nes rinkimai –  jau pavasarį).

„Ar jūs girdite, ko nori žmonės? Ar girdite, kokie bendruomenės poreikiai? Jūs turite atstovauti žmonėms, ne verslininkams!“ - kalbėjo bendruomenių lyderiai svarstyme dalyvavusiems Vilniaus miesto savivaldybės atstovams. „Žmonės?“ - galiausiai nusistebėjo vienas savivaldybės klerkas. - „Mes turime specialistus“.

Štai šiuo sakiniu ir galima reziumuoti kelias valandas trukusį Vilniaus generalinio plano aptarimą su visuomene. Suprask: „Jūs čia kalbėkite, kalbėkite, mes pasikankinsime kelias valandas dėl „paukščiuko“ - kad ir jūsų nuomonė buvo išklausyta, bet planą padarysime tokį, kokio reikės mums – tiksliau, su mumis savo interesus derinančiam verslui“.

-Taigi, įspūdis nekoks - Vilniaus valdžia tik sudaro iliuziją, jog tariasi su piliečiais, o iš tiesų „buldozeriu“ stumia savo ir jai į nugarą kvėpuojančio verslo interesus. Kaip šią situaciją vertinate jūs? - paklausė „Karštas komentaras“ buvusio Vilniaus mero, Seimo nario Juozo Imbraso. 

-Žinote, kartą paklausiau Danijos Odensės miesto mero, kaip jam taip pasiseka, kad jį vis išrenka ir išrenka? Tada jis mero pareigas ėjo 22-us metus. Ir jis man atsakė: „Praktiškai nebuvo tokio sprendimo, kurį priimdamas aš nesuderinčiau su piliečiais. Kartais užtenka vieno susitikimo, kad įrodyčiau piliečiams ir jie tam sprendimui pritartų, kartais reikia dviejų - trijų, o kartais – ir iki penkių susitikimų. Be abejonės, pavargsti, sugaišti laiko. Bet kada dirbi su žmonėmis, įrodai, išaiškini, atrandi argumentus, žmonės pradeda tikėti: gal iš tikrųjų čia neblogai? Ir tik tada, kai gaudavau piliečių pritarimą, aš priimdavau sprendimus. Už tai žmonės mane gerbia, vertina ir renka“.

Aš suprantu, kad tai - sudėtingas, laiko reikalaujantis darbas, bet tik po to žmonės pradeda tikėti valdžia, pradeda tikėti valstybe. Ko valstybei ir reikia. O pas mus kaip? Kuo greičiau: mus išrinko, tai mes dabar darysim tą ir tą. Palaukite – kur jūs skubat? Kur nubėgsit? Jeigu labai rimtas klausimas, aptarkime su žmonėmis. Ir aptarkime realiai - kad žmonės pajustų, jog jų atsiklausia, o ne formaliai -  kad dėl „paukščiuko“ reikia apklausti.

Štai tokią formalią apklausą mes matome ir čia: sprendžiasi Vilniaus ateitis dešimtmečiams, bet meras piliečių net nesiklauso. Meras turėjo ne keletą sakinių pasakyti ir išeiti, o dalyvauti visame generalinio plano svarstyme ir dėtis į galvą, ką žmonės sako, įsiklausyti, kokios problemos. Kad jis po to su savo specialistais galėtų aptarti: „Girdėjot, ką sako visuomenė? Anam miesto gale tokia problema, čia tokia, kaip darom?“.

O dabar - atėjo, pasijuokė, išėjo. Kokie ten svarbūs reikalai, mere? Kas dar gali būti svarbiau, nei Vilniaus ateitis dešimtmečiams? Vilniaus meras turėjo išgirsti visuomenės balsą. Nes tavo, kaip aukščiausios valdžios užduotis – įsiklausyti, ką sako visuomenė.

-Bet tas neįsiklausymas į visuomenės nuomonę, apskritai svarbesnių sprendimų priėmimas visuomenei už akių - „chroniška liga“. Pvz., Vilniuje, Antakalnyje vietoj Lietuvos kino studijos išdygo didžiausias daugiabučių kvartalas. Arba – buvo prie daugiabučio mašinų stovėjimo aikštelė, o staiga vietoj jos – išdygęs dar vienas daugiabutis. Per kelerius metus Antakalnyje padaugėjo 1000 butų arba 5000 gyventojų. Bet socialinė infrastruktūra tai liko nepakitusi? Antakalnio gatvė kokia buvo siaura, tokia ir liko – spūstys tokios, kad „kamščiai“ - kilometriniai! Verslas skaičiuoja milijonus, bet pasekmes kenčia eiliniai gyventojai, su kuriais dėl naujų statybų niekas nesitaria, jų nuomonės niekas neklausia.

-Taip, tai yra viena esminių problemų. Štai, Antakalnio kvartale gimsta naujas objektas. Kada žmonės jį pamato? Tik tada, kai į aikštelę po langais atvažiuoja ekskavatorius arba kranas. Ir labai dažnai, pamatę kraną, žmonės sukyla. O kodėl sukyla? Nes, sako, niekas su jais nesitarė.

Pradedi aiškintis ir kokį atsakymą išgirsti? „O mes viską padarėme pagal įstatymą – žmones informavome“. Kaip jūs informavote? „Ai, seniūnijoje pakabinome skelbimą“. O kas toje seniūnijoje tą skelbimą mato? Dauguma žmonių į tą seniūniją metų metais neužeina! Bet... formaliai tarsi žmonės ir informuoti. „Seniūnijoje buvo organizuotas aptarimas“. Bet niekas negirdėjo. „Laikraštyje atspausdinome žinutę“. Kokiame? O tame, kurio niekas neskaito. Nes kartais verslininkai suinteresuoti atspausdinti skelbimą ten, kur kuo mažiau skaitytojų – mat kartais verslo interesas ne visada dera su viešuoju interesu (verslas nori kažką prasukti, kad pelno daugiau būtų – ar namo aukštesnio, ar daugiau butų, ar daugiau ofisų).

Ir ką tokiu atveju reiškia „atlikome pagal įstatymą“? Juk rezultato – tai nėra? Tiksliau, rezultatas – priešingas: piliečių skundai, teismai, dėl ko stringa darbai, kenčia pasamdyti statybos rangovai. Visi kenčia nuo to. Ir dėl ko? Kad neatliktas pirmas būtinas žingsnis – kuo plačiau supažindinti visuomenę su naujai gimstančiu objektu.

Dabar savivaldos įstatyme įrašyta, kad gyventojų apklausos gali būti rengiamos, bet jos nėra būtinos. Tačiau aš manau, kad, sprendžiant klausimą, kuris turės įtakos didesniam ratui tos teritorijos gyventojų, jo derinimas su gyventojais turėtų būti privalomas. To reikia siekti.

Jeigu tą žingsnis po žingsnio darytume, derintume sprendimų priėmimą su piliečiais, žmonės pradėtų tikėti valstybe, ir tas žodis „demokratija“ būtų arčiau tiesos, arčiau realaus gyvenimo. Kitaip nieko gero nebus - nuo formalių apklausų demokratija nė kiek nesustiprėjo, priešingai - tik sukėlė piliečiams nusivylimų ir pykčių savo valstybe.

O rezultatas turi būti toks – kad piliečiai patikėtų valstybe ir rinkta valdžia. Taip daro danai, šveicarai, kitos protingos valstybės.

Čia, beje, manau, turėtų būti abipusis suinteresuotumas: valdžia turėtų įtraukti žmones į sprendimų priėmimą, o piliečiai - suprasti, jog tai jie yra tikroji valdžia. Išrinkta valdžia – tik laikina valdžia, turinti tvarkyti visų piliečių reikalus. Tai yra pagrindinis dalykas, kurį turi suprasti žmonės.

-Tai kodėl žmonės išsirenka tokią valdžią, kuri nepaiso savo darbdavių – rinkėjų – nuomonės?

-Todėl, kad nešviečiam žmonių, kaip ta valstybė turi būti valdoma: kokia valdžios funkcija, kokia piliečių atsakomybė, kokia valdžios atsakomybė prieš piliečius. Galvoja piliečiai: „Valdžią išrinkom, dabar ji padarys“. O iš kur jūs garantuoti, kad padarys? Be jūsų kontrolės nepadarys. Piliečiai turi alsuoti valdžiai į pakaušį kiekvieną dieną, kur ją besutiktų. Piliečiai turi stebėti, domėtis, kontroliuoti – ar valdžia daro tą, ką buvo žadėjusi?

Kita problema – dar nuo baudžiavos laikų, nuo tarybinių laikų įpratę: „aš viršininkas ir ponas ir viską žinau geriau“. Bet pala – jeigu ta problema liečia daugumą piliečių, gal reikia jų nuomonės paklausti?

-Kai valdžia - be piliečių kontrolės, tai lengva ir „nusivaldyti“...

-Mes jau kalbėjome ankstesniame interviu, koks turi būti meras - jis turi orientuotis ūkiniame gyvenime. Gali nebūti vienos ar kitos srities specialistas, bet turi suburti patyrusių specialistų komandą.

O ką mes matome Vilniuje, kurį valdo vadinamasis „feisbukinis“ meras? Savivaldybėje visi specialistai buvo išvaryt ir į jų vietą priimti nedirbę savivaldos srityje. Savivaldybės įmonėse situacija – tokia pati. Pavyzdžiui, „Vilniaus vandenys“: specialistus išvarė, o priėmė elektrikus -  pradedant generaliniu direktoriumi ir baigiant žemiausiu meistru. Kai pasikalbi su ten dirbančiais žmonėmis, jie sako, kad tokio chaoso seniau nebuvo. Tai ar galima šitaip? Manau, kad tai - nusikalstamas neatsakingumas.

Taigi, meras turi orientuotis ne feisbuke, o miesto ūkyje.  Nes kas yra miestas? Tai ūkis: transportas, daugiabučiai, vanduo, šiluma, elektra. Visa tai - ūkiniai inžineriniai dalykai.

Valstybės Prezidentas irgi negali visko žinoti. Bet jeigu jis sugeba parinkti komandą specialistų, kurie jam pataria, tai jis, įsiklausęs į patyrusių specialistų patarimus, rekomendacijas, visada priims gerą sprendimą.
Tuo tarpu Vilniaus savivaldybėje specialistai lengva ranka buvo išvaryti. Tai kaip galima tikėtis gerų rezultatų?

Beje, čia galima palyginti su sportu – į futbolo ar krepšinio komandą, į rinktinę ar į „Žalgirį“ juk nepaima žaisti iš gatvės, nors ir baigęs Kauno Kūno kultūros institutą, t. y. esi su diplomu? Nueikite į „Žalgirį“ ir pasakykite: „Noriu žaisti jūsų komandoje – turiu Kūno kultūros instituto diplomą“.  Nepriims. Nes geras žaidėjas turi užaugti.

Tas pats ir gyvenime: žmonių ilgametė praktika, patyrimas, žinios – tai žmonių aukso fondas. Ir jį reikia vertinti.

-Tai ką manote apie generalinio miesto plano tvirtinimą?

-Negalima tvirtinti plano, kuris neišdiskutuotas, kuriam gyventojai kategoriškai nepritaria ir kuris turės teisinių pasekmių (nes, kaip paaiškėjo svarstant, į generalinį planą nėra perkelti detalieji planai). Kai sprendžiasi Vilniaus ateitis dešimtmečiams, skubėti negalima.

-Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė