Kodėl mes nemylime savo žmonių

2017-12-05, Juozas Imbrasas

Neseniai lankiausi Ukmergės rajone. Teko susitikti, kalbėtis su šio krašto ūkininkais. Vienas jų pasakojo, kad turi 10 hektarų žemės. Anksčiau laikęs dešimt karvių, dabar pasiliko tik keturias. Kodėl taip sumažino bandą? Žmogus prisipažino, kad atsisakyti gyvulių buvo priverstas, nes neišgyvena. Esą vien šienui paruošti išleido 1 400 eurų, o tiesioginių išmokų gavo 1 100 eurų. Pieną parduoda perdirbėjams, bet jie smulkiesiems ūkininkams moka katino ašaras. Jis už litrą pieno dabar gauna 15 centų. Didesniems ūkininkams kaina šiek tiek didesnė – iki 19 centų. O iš stambiųjų ūkininkų produkcija superkama beveik dvigubai brangiau nei iš smulkiųjų – litras pieno atsieina 28 centus.

Klausiausi ukmergiškio ūkininko vardijamų skaičių, o galvoje sukosi mintis – kaip čia su ekonomine logika? Juk kiekvienam aišku, kad tiems, kurie gamina mažai, savikaina nepalyginamai didesnė nei stambiųjų...

Po atvirų pokalbių apie ūkininkų reikalus ir bėdas grįždamas į Vilnių uždaviau pats sau retorinį klausimą: kodėl mes taip nemylime savo žmonių?

Skaičiuojama, kad Lietuvoje stambių ūkininkų yra 2 tūkstančiai, o vidutinių ir smulkiųjų – bemaž 100 tūkstančių. Mūsų valstybėje atsitiko taip, kad sąlygas produkcijos supirkėjams, perdirbėjams diktuoja saujelė stambiųjų. Negana to, juos ir valdžia dar paremia. Todėl, kad jos lyderis pats yra stambus ūkininkas. O valdžiai juk turėtų būti visi – ir turintys kelis hektarus, ir valdantys tūkstančius – lygūs.

Vyriausybės valandos Seime metu klausiau žemės ūkio ministro, kiek smulkiesiems ūkininkams bus palankesnės nuo šių metų pakeistos tiesioginių išmokų administravimo ir kontrolės taisyklės. To jis nepasakė. Taip pat nedrįso pasakyti, kad juntamai gerės smulkiųjų situacija.

Savaime suprantama, kad žemės turintys ir norintys ją dirbti mažieji galėtų išgyventi, jiems būtina pagalba. Galbūt valdžia jiems gali pakoreguoti supirkimo kainas, gal suteikti kokių lengvatų? Tai paskatintų ir kitus, kurie atprato ūkininkauti, grįžti prie žemės, dirbti ir užsidirbti, o ne laukti ištiesta ranka pašalpos ar kelti sparnus ir išvykti iš Lietu
vos. Kai pamatys, jog valstybė smulkiuosius remia, ir šiems gerai sekasi, tikrai atsiras norinčių laikyti gyvulius, dirbti žemę. Mūsų kaimas nėra dar žlugęs, čia gyvena darbštūs ir žemę mylintys žmonės. Kad jų neprarastume, reikia jiems ištiesti ranką. Bet mes kažkodėl mažų savo žmonelių nemylime.

Lankantis kaimuose pastebimas vis didesnis nusivylimas valdančiaisiais. Prieš rinkimus žmonės į Valstiečių ir žaliųjų sąjungą dėjo dideles viltis. Dauguma tikėjo, kad šios politinės jėgos atstovai geriau nei kiti supras kaimo bėdas, rūpesčius ir padės išspręsti įsisenėjusias problemas, todėl už juos atidavė savo balsus. Deja, išrinktųjų veiksmai į juos dėtų didžiulių lūkesčių nepateisino. Judame į priekį, tačiau tie žingsneliai labai maži...

Mano kartos žmonės gerai pamena ir patys išgyveno laikmetį, kai kolūkiuose buvo naikinamos sodybos ar ištisi kaimai, kad jų vietoje atsirastų dideli laukai, juose dirbtų naši technika. Praėjus keliems dešimtmečiams visi suprato, kokią nepataisomą žalą padarė šis vajus. Ar ne tas pats vyksta ir dabar? Pamirštame, kad senojoje Europoje vidutinis ūkis – 21 ha.


Kaimai tuštėja, žmonių mažėja ne tik Lietuvoje. Šis procesas vyksta visoje Europoje. Tačiau kitos valstybės deda pastangas jį stabdyti. Pavyzdžiui, Šveicarijoje iš vieno kaimo masiškai išvykus gyventojams, kad jis neišnyktų, naujakurių šeimoms nuspręsta skirti 60 tūkst. eurų išmokas. Kaimyninėje Lenkijoje valdžia, skatindama smulkiuosius pieno gamintojus, kaimeliuose stato pieno surinkimo punktus.

Mūsų kaimuose valdžios paramos vis dar laukiama. Kodėl mes nemylime savo žmonių?