Laiko žingsniai: aš ir Nepriklausomybė

2018-03-12

Šiemet minime Valstybės atkūrimo šimtmetį, atvedusį mus ir į Kovo 11 -ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Nuo tos labai reikšmingos dienos prabėgo jau dvidešimt aštuoneri metai, ir, matyt, dažnas iš mūsų galime ir turime savęs paklausti, kokie buvo mūsų pačių žingsniai šiame kelyje, kokie įvykiai ir darbai labiausiai įsirėžė atmintyje. Laukiame Jūsų pasakojimų. Šiandien mintimis dalijasi Seimo narys Vytautas KAMBLEVIČIUS:

Pirmiausia noriu prisiminti būtent 1990 -uosius ir Kovo 11 -ąją. Įamžindami šią dieną, pavasarį Kauno rajone, prie sankryžos Kaunas – Kėdainiai, pasodinome Žalgirio parką, kuriame vėliau buvo pastatytos skulptūros. Kartu su Alfonsu Bajarsku, architektu Stasiu Kalinka buvome parko steigimo iniciatoriai ir įkūrėjai.

Matyt, visada atmintyje bus ryškios akimirkos, kai dirbant Kauno rajono valdytojo pavaduotoju, 1991 -ųjų sausį buvau Sitkūnų gynybinio štabo vadovas. Išgyvenome sunkias patirtis, bet palaikė žmonių ryžtas, susitelkimas, padėjęs priimti teisingus sprendimus ir užtikrinti sėkmingą iš Sitkūnuose veikusių radijo ir televizijos stočių darbą.

1992 metais kartu su Lietuvos žemės ūkio akademijos prorektoriumi mokslo reikalams Petru Bėčiumi ir Ekonomikos fakulteto profesoriumi Julium Ramanausku rūpinomės Lietuvos valstiečių partijos atkūrimu. Partija buvo atkurta, jos pirmininku buvo išrinktas Seimo narys Albinas Vaizmužis. Gaila, kad šiandieninė Valstiečių ir žaliųjų partijos dauguma užmiršo svarbiausias pamatines partijos vertybes ir kaimo žmonės turi, ko gero, pačias nepalankiausias per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį darbo ir gyvenimo sąlygas.

Beje, kai po Nepriklausomybės atkūrimo naujieji reformatoriai, tarp kurių buvo V. Knašys, V. Lapė, R. Survila. E. Grakauskas ir kiti, bandė sugriauti žemės ūkį ir kaimą, kartu su Virmantu Velikoniu daug važinėjome po rajonus, kalbėjomės su žmonėmis, aiškindami apie galimas pasekmes. Taip buvo įkurtas Lietuvos žemdirbių sąjūdis. Jo pirmininku buvo išrinktas Virmantas Velikonis, man buvo patikėtos pavaduotojo pareigos. Prisimenu surengtą mitingą prie Seimo, į kurį susirinko kelios dešimtys tūkstančių žemdirbių. Tuomet iš pirmųjų mūsų valdžios vyrų ir išgirdome žodžius: „runkeliai“, „šunauja“. Gaila, kad tada, o ir vėliau nebuvo girdimas kaimo žmonių balsas. Gyvenimas parodė, kad buvome teisūs, sakydami, kad kaimas ištuštės...

Džiaugiuosi prisidėjęs prie Lietuvos šimtmečio paminklo statymo, t. y. Lietuvos savanorių atminimo įamžinimo Jiezne ir Veiveriuose. Apgailestauju tik dėl to, kad ši graži žurnalisto ir istoriko Viliaus Kavaliausko iniciatyva įamžinti savanorių atminimą visose seniūnijose neuždegė savivaldybės vadovų ir kitų seniūnijų bendruomenių. Praėjusį šeštadienį dalyvavome labai svarbiame įvykyje – naujos Balbieriškio parapijos bažnyčios pašventinimo iškilmėse. Pasirašydamas akte, džiaugiausi, kad jau nuo pat pradžių tikėjau, jog sudegusios bažnyčios vietoje bus pastatyta nauja šventovė. Tas tikėjimas ir paskatino kartu su Balbieriškio parapijos klebono Remigijaus Veprausko broliu, taip pat kunigu Virginijumi, dainininkais Liveta ir Petru Kazlauskais organizuoti labdaros koncertą, kurio metu buvo surinktos pirmosios aukos bažnyčios atstatymui.