Tauta. Valstybė. Tėvynė.

2016-03-19, Partijos Tvarka ir teisingumas informacijos centras

Sveikinu visus susirinkus į eilinį, jau keturioliktąjį mūsų partijos Kongresą. Dar vienas artėjantis pavasaris, dar vieni metai, kurie daugelio mūsų gyvenime atneš daug įvairių netikėtumų. Žinoma, ir dar viena provokacija prieš partiją – kaipgi be provokacijų rinkimų metais?

Partijos Tarybos posėdyje sakiau ir dabar pakartosiu Česlovo Milošo žodžius: „Net jeigu rytoj būtų  pasaulio pabaiga, vis vien reikia sodinti savo obelis. Tai prilygsta grojimui fleita šėlstančių gaivalų akivaizdoje“.

Šiandien pasaulis, o kartu ir mes gyvename tokių šėlstančių gaivalų apsuptyje. Vieni jų šėlsta Sirijoje, kiti Ukrainoje, treti Turkijoje ar kone kiekvienoje Europos valstybėje. Jau gyvename nuolatinio karo būsenoje. Kai kurie– ir tiesiogine šio žodžio reikšme, krintant raketoms ir bomboms, švilpiant kulkoms, aidint sprogimams miestų gatvėse.

Kiti esame nuolatinio karo už žmogaus sąmonę židinio epicentre. Sūkuryje kovos, kuri siekia išnaikinti šeimos ir lyties sąvokas, tautiškumą ir valstybių identitetą Europoje ir Lietuvoje. Esame moralės ir kultūros praradimų laikmetyje, kuris įgauna vis didesnį neigimo, abejingumo ir prisitaikymo pagreitį.

Panašu, kad artėja sugriuvimų amžius. Kai griuvėsiais virsta ne tik pastatai, bet vis daugiau griuvėsių žmonių širdyse. Vartotojiškumas naikina valstybes ir visuomenes, o vėliau gali užkariauti ir patį individą. Privalome tam pasipriešinti šiandien, nes rytoj bus per vėlu. 

Per antrąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daugiau kaip milijono savo piliečių. Per 26 – erius atkurtos Nepriklausomybės metus prarado irgi beveik milijoną žmonių. Jie emigravo ir savo gyvenimus susikūrė svečiose šalyse. Ką visi Seimai, Vyriausybės ir po kelias kadencijas valdę šalies Prezidentai padarė ne taip, kad mūsų žmonės buvo priversti pasirinkti kitas valstybes? Ką padarė blogai, kad kelias emigrantams sugrįžti į Tėvynę ir po daugelio metų yra pernelyg erškėčiuotas?

Emigracijos mastai rodo žmonių nusiteikimą ieškoti geriausių sąlygų pritaikyti savo gebėjimus bei išsilavinimą darbo rinkoje, rodo dalies visuomenės aktyvumą ir veržlumą, pastangas užsidirbti tiek, kiek manai esąs vertas.

Blogai, kad Lietuvos valstybės politikai per mažai galvojo, kaip sudaryti kuo palankesnes sąlygas tiems iniciatyviems žmonėms realizuoti savo galimybes čia, Tėvynėje. Kad svarbiau yra  subalansuotas biudžetas, BVP augimas, kuo didesnis mokesčių surinkimas, gyvenimas iš brangių greitųjų kreditų ir kuo didesnis darbo jėgos apmokestinimą, bet apie konkretus žmogus ir jo šeima.

Mielieji,

O gal viskas prasidėjo tada, kai po pirmo laisvės gurkšnio įkvėpėme pirmą melo porciją? Kai vietoje teisingo nuosavybės atstatymo tuomečiai dešiniųjų reformatoriai nekilnojamam turtui įstatymais užaugino sparnus? Kai visi gudručiai sukilnojo žemę ten, kur jos niekada neturėjo? Kai vietoje darbo Lietuvai ir valstybės tvėrimo, vieni išėjo į parlamentinę rezistenciją, o kiti – į Pakaunės miškus?

Per tuos daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvos žmonėms buvo pateiktas ne vienas kontraversiškas sprendimas. Švietimo sistemoje tokiais pavadinčiau ir keistą mokinio krepšelio metodiką, ir daugelio technikumų virsmą kolegijomis bei aukštųjų mokyklų statuso joms suteikimą. Jau nekalbant apie profiliavimą ar nuolatinę dalykų, iš kurių bus egzaminuojami abiturientai, kaitą.

Socialinėje sistemoje tai galėtų būti iš pensininkų valstybės vardu atimta pensijų, o iš tėvų – vaiko pinigų dalis. Į jokius logikos rėmus netelpa dabartinė pašalpų bei išmokų sistema, kuri labiau skatina nedirbti, negu ieškoti darbo.

Sveikatos apsauga Lietuvoje reformuojama taip, kad po kiekvienos reformos vis ilgesnės pacientų eilės pas gydytojus nusidriekia. Rūpestis visuomenės sveikata vis labiau nusikelia į elektroninės sveikatos ir elektroninio recepto erdvę, kuri, kaip sotus katinas, kad ir kiek milijonais bešertum, pelių vis tiek kol kas negaudo.

Lėšos sudedamos į brangiausią aparatūrą, su kuria dirbti ne visada ir išmanančių pakanka, tačiau sveikatos apsaugos darbuotojai, ypač slaugytojai ir jų padėjėjai turi tenkintis vargo vakarienės tevertu atlyginimu už darbą. Sudedame pinigus į geležį ir betoną, užmiršę, kad visa medicina be nuoširdaus, rūpestingo ir atjaučiančio žmogaus, gero savo srities specialisto, yra bevertė.

Kalbant apie kontroversijas, negalima užmiršti ir kai kurių privatizavimo istorijų, už kurias sumokėti valstybės pinigais turėjo Lietuvos žmonės. Negalima nutylėti ir sprendimų, dėl kurių milžiniškus nuostolius patyrė valstybė. Nesvarbu, ar tai buvo Ignalinos atominės elektrinės uždarymas anksčiau numatyto laiko, ar vieno arba kito banko abejotinas uždarymas.

Lyg gyvas tokių nuostolių priekaištas greta Klaipėdos stovi gerokai per didelis Lietuvos dujų poreikiams laivas gražiu „Nepriklausomybės“ vardu. Jame nedirba nė vienas lietuvis. Laivo nuoma valstybės piliečiams kasdien atsieina mažne po 42 tūkstančius eurų. Negana to, kone visa Energetikos ministerija ir gal trečdalis Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų priverti sukti galvą, kaip rasti pirkėjų dujoms iš to terminalo. 

2003 metais Prezidento inauguracinėje kalboje Daukanto aikštėje aš retoriškai klausiau, ką pamatytų Simonas Daukantas, jei tais, 2003-aisiais iš Žemaitijos būtų atkakęs į Vilnių. Lietuviškai kalbantį, tolerantišką kitam žodžiui ir tikėjimui miestą, kuriame taikiai sugyvena įvairių tautų žmonės. Ne kitos valstybės provinciją, o per Europos slenkstį bežengiančios laisvos ir demokratiškos Lietuvos sostinę. Taip sakiau tuomet.

O ką atsakyčiau dabar?

Kad jis išvystų į Šiaurės Korėją šiek tiek panašią Lietuvą, kurios net ir kai kurie vadovai filmuotuose vaizduose šmėžuoja su kamufliažine apranga ir pozuoja prie ginklų. Be abejo, pastebėtų ir seklių tuntus bei slaptosios policijos siautėjimą. Regėtų ir į Lenkiją apsipirkti plūstančius lietuvius.  Pasidairęs įdėmiau, pamatytų, kad Lietuva daugelyje sričių yra paskutinė arba viena paskutinių tarp Europos Sąjungos valstybių, o Prezidentė, kaip iš jos reikalauja priesaika, kažin ar yra lygiai visiems teisinga.   

Akivaizdu, kad daugelį metų, prisidengiant įvairiomis reformomis, buvo griaunami tokie žmogui svarbūs dalykai, kaip tikėjimas ir pasitikėjimas valstybe, jos institucijomis, pasitikėjimas vienas kitu. Vienas kunigas yra pasakęs: „Jei bažnyčioje Dievo tarnas pradeda rūpintis ne tikėjimu, bet apieromis, žmonės anksčiau ar vėliau šią vietą apleis“.  

Kol kas Lietuvos žmonės palengva apleidžia tikėjimą ne tik valdžia, bet jau ir valstybe. Jie šiandien važiuoja į Lenkiją pirkti pigesnių maisto produktų ir ieško galimybių Lietuvoje nelegaliai nusipirkti pigesnio dyzelino ir cigarečių.

Dėl to kalti ne žmonės, o Lietuvos politikai, negebantys darbo, kapitalo, akcizų, pridėtinės vertės bei kitų mokesčių subalansuoti pagal rinkos sąlygas. Net nebandantys to daryti. Vis kovojantys su pasekmėmis. Didvyriškai kuriantys priežastis, kad vėliau galėtų pabandyti didvyriškai įveikti pasekmes.

Pagal Konstituciją valstybė turi pareigą kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką. Kokia ta aplinka sukurta šiandien, jeigu tėvai ir motinos meta vaikus į šulinius?

Į ką nukreiptas politikų dėmesys, kai mirtingumas Lietuvoje gerokai viršija gimstamumą, verslas iškeliauja į mažiau jį apmokestinančias valstybes, o gana didelė visuomenės dalis Lietuvos jau nebelaiko valstybe, o tik teritorija, kurioje dar galima gyventi?

Gal mes orientuojamės į telefoninių pokalbių išklotines ir teisėsaugos pareigūnų pareiškimus žiniasklaidoje? Nesiginčiju dėl teisės į nuomonę, tačiau šiais atvejais norėtųsi ne emocijų, bet argumentų, kurių nėra.

Ar tokio lygio diskusijos ir užkeikimai yra adekvatūs iš tiesų rimtų vidaus ir išorės problemų kontekste? Problemų, kurios valstybės nepriklausomybę ėda kaip rūdys labai seno automobilio skardas.

Ar pabandėte įvertinti pastaraisiais metais viešojoje erdvėje aprašomą problematiką? Apie ką diskutuojama toje erdvėje ar Seime, kai per metus Lietuvoje nusižudo virš tūkstančio šalies piliečių?  Ar savižudybės nėra ženklas, reiškiantis gerokai daugiau negu vieno žmogaus asmeninio gyvenimo tragediją. Tai pavojaus signalas valstybei ir šauksmas visiems – pabusti!

Ar sugebėsime pabusti po to, kai po STT agentų apklausos nusižudo tyli ir paprasta seniūnijos Žemaitijoje darbuotoja? Kai iš gyvenimo išeina Panevėžio gimnazijos abiturientas ar  dvidešimtmetis vaikinukas Joniškio policijos komisariato laikinojo sulaikymo kameroje? Ir tai tik keli pastarųjų mėnesių pavyzdžiai. Kiek tokių buvo per 26 – erius nepriklausomybės metus?

Valstybių politikai nebekreipia dėmesio į žmonių jausmus ir būsenas. Jie kalba apie geopolitiką ir globalius reiškinius, pamiršdami žmogų, kuris gyvena konkrečioje ir apibrėžtoje teritorijoje, gyvena tam tikroje etninėje ir kultūrinėje terpėje.

Kiekvienas galite pažiūrėti Seimo darbotvarkes. Tiesa, čia nediskutuojama apie atitinkamą vištų tvartų apšvietimą, agurkų ar morkų dydžius. Tam yra Europos Parlamentas, kuris ne pirmi metai tuos dalykus siekia reglamentuoti. Jais besirūpinant, niekas net nepastebėjo, kaip milijonas pabėgėlių tik šast per Europos išorines sienas ir sėdi bendrijos miestuose.

Kai taip vadinamoji „Islamo valstybė“ nuolat Europoje ir pasaulyje apie save primena įvairiais teroro aktais,  žmogui norisi saugumo savo namams ir savo vaikams. Jam visai nereikia nepavykusio multikultūriškumo ir bandymų dirbtinai sukergti kelias kultūras ir religijas toje pačioje

teritorijoje. Keliolika pastarųjų metų aiškiai parodė, kad kultūrų ir religijų skirtumai nėra taip lengvai suniveliuojami, kaip vienam kitam Europos ir Lietuvos politikui atrodė.

Todėl šiandien tegalime kalbėti apie pavienius integracijos atvejus. Galima kalbėti apie tų migrantų, kurie iš tiesų nori būti įtraukiami, įtraukimą į kultūrinę bei socialinę Lietuvos visuomenės terpę, o ne atskirų getų susikūrimą, vykdant didžiųjų Europos Sąjungos valstybių pageidavimus, vienoje ar kitoje šalies vietoje.

Nekontroliuojamos migracijos Europoje nebeturi būti. Kaip ir atvirų pabėgėliams išorinių Europos Sąjungos sienų. Kaip ir Lietuvai Europos Sąjungos institucijų primetamų migrantų kvotų.

Europos Sąjunga privalo pasirinkti tautų vienybės, o ne diktato vienybės politiką. Tokią politiką privalo pasirinkti ir Lietuva. Europą aš matau kaip tautų Europos, o ne federalinę Europos Sąjungą. Taip, tai daugeliui gali nepatikti, bet aš nesu šešiolikametė gimnazistė, kuri nori ir turėtų visiems patikti.

Esu atviras politikas ir galiu sau leisti prabangą kalbėti tai, ką galvoju. Europos Sąjunga yra beviltiškai politkorektiškume pasiklydęs ir ant neryžtingumo ledkalnio užplaukęs Titanikas. Nereikia bijoti to pripažinti. Reikia galvoti, kaip situaciją kuo skubiau keisti.

Aš labai džiaugiuosi, kad apie Europos Sąjungos reformą prabilo Didžioji Britanija, kad apie kitokią Europos Sąjungą jau kalba ir Prancūzija. 

Link federalizmo vairuojama Europos Sąjunga šiandien nepajėgia susitvarkyti su daugeliu bendriją užgriuvusių problemų. Noras uzurpuoti bendrijos narių teises, niveliuoti jų religines ir kultūrines tradicijas, siekiant Jungtines Europos Valstijas kurti Europos valstybių savarankiškumo sąskaita, iššaukė atsakomąją visuomenės reakciją.

Jos išraiška – akivaizdus nacionalinius interesus atstovaujančių politinių judėjimų stiprėjimas visoje Europoje. Tai anaiptol ne visuomenės radikalizavimasis. Tai – tapatybės ir identiteto patvirtinimas. Kad pirmiausiai mes esame lietuviai, britai, vokiečiai, suomiai, vengrai ar lenkai, o tik vėliau galime būti Europos piliečiais.

Europos Sąjungos valstybių piliečiai privalo nebebijoti būti savimi. Bet pirmiausiai jų interesus turi nebijoti atstovauti valstybių vadovai. Štai Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas paskelbė, kad dėl privalomų migrantų kvotų ES šalyje bus surengtas referendumas.

Tvirtą savo poziciją aktualiais klausimais nuolat rodo ne tik Vengrija, bet ir Čekija, Slovakija, kaimyninė Lenkija. Net Austrijos piliečiai bent jau migrantų klausimu turi labai aiškią savo poziciją. Netgi santūrūs skandinavai - danai ir švedai – ir tie bunda. Ko mes laukiame? Ko laukia Lietuva?

Už savo valstybės interesus mums teks kovoti patiems. Nesidairant nei į Vakarus, nei į Rytus: kas čia mus ir kaip bei kada galėtų užtarti? Bėda, jeigu daugelis lyderiais save laikančių politikų iki šiol to nesuprato bei neįvertino.

Neįvertino, kad ir po 1990 –ųjų kovo kova dėl valstybės savarankiškumo ir jos nepriklausomybės anaiptol nesibaigė. Ji nesibaigė ir po 2004 metų gegužės, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Nes tarptautinėje politikoje Lietuva buvo ir yra sau įsikalbėjusi, kad ji per maža valstybė kelti tautai svarbius reikalavimus.  

Mes esame nedideli, bet galime būti svarbūs. Pasirinkę tinkamą laiką bei tinkamą vietą pasaulio politikos lentoje.

Mieli partiečiai,

šiandien turbūt jau kiekvienam aišku, kad Lietuvos laukia šlykšti ir purvina, į jokius demokratijos ir politinio korektiškumo rėmus netilpsianti rinkimų į Seimą kampanija. Pastarųjų dienų įvykiai bei atitinkami komentarai akivaizdžiai parodo jos užsakovus, scenaristus ir vykdytojus.

Lietuvą mėginama sugrąžinti į 2003 metus. Vėl fabrikuojamos bylos, viešinamos telefoninių pokalbių išklotinės. Tik šįkart taikiniu pasirinktas ne tik vienas asmuo, bet visa mūsų partija.

Akivaizdu, kad kai kurios teisėsaugos institucijos šiandien ne tik dalyvauja atskiruose politiniuose procesuose, bet ir atvirai spjauna į Konstituciją ir teisės normas. 

Šiandien nė vienas žmogus Lietuvoje negali būti tikras, ar nėra įrašinėjami jo pokalbiai telefonu su studijuojančiu sūnumi arba užsienyje gyvenančiais vaikais, kaimynais arba bendradarbiais. Jis negali būti tikras, kad iš atskirų tų pokalbių epizodų nebus sumontuoti atitinkamo turinio pašnekesiai, kurie taps pagrindu fabrikuoti kokią nors bylą. Niekas negali būti tikras, kad ryte į duris ar langą nepasibels keli vyrukai, kurie įsakmiai paprašys eiti kartu.

Norėčiau retoriškai paklausti: ar prieš mūsų partiją tai daroma ne dėl to, kad  nuosekliai pasisakome už nacionalines vertybes, prieš migrantus, seksualinių mažumų fetišą ir prieš Europos kaip tautų bendrijos pavertimą Jungtinėmis Europos Valstijomis? Kad nelenkiame stuburo ir netarnaujame Briuselio politikams, siekiantiems žemyne įtvirtinti federalistines idėjas? 

Akivaizdu, kad nacionalines idėjas akcentuojančios partijos Europoje įvairiuose rinkimuose patiria didžiulį gyventojų palaikymą. Yra bijančių, kad taip nenutiktų ir Lietuvoje. Todėl prieš mus ir užsimota melo, propagandos ir neva kriminalinių bylų vėzdu. 

Esu tikras, kad iki rinkimų bus bandoma dar ne vieną naują  bylą susiūti bei siūlus senose patampyti. Nesvarbu, kad mąstančiam žmogui viskas atrodo absurdiškai. Dalis visuomenės patikės, kita dalis tikrai nepatikės, bet tą plokštelę bus galima groti ilgus metus.

Vietoje Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įgyvendinimo šiandien Lietuva turi muilo operą. Kurios reikia Lietuvos valdžią valdantiems. O jiems paklūstantiems tos operos reikia pasiteisinimui prieš Europos Žmogaus Teisių Teismą, ir prieš Europos Tarybos Ministrų komitetą, ir prieš Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą.

Kad nebūtų taikomos finansinės ir politinės sankcijos dėl per penkerius metus taip ir neįgyvendintų sprendimų. Kad būtų galima savo tikrą kaltę pridengti kito menama kalte.

Kalbant apie tokią praktiką, galiu priminti, kad būnant premjeru, prie mano namų taip pat buvo surengtas piketas. Ir mano vaikai maži buvo, bet Generalinė prokuratūra nei piketuotojų matė, nei bylos jiems kėlė. O ko vertas dar vienas pavyzdys apie teisėsaugos nepriklausomumą, kai šalies vadovė premjerui iš anksto pasako, kad byla bus nutraukta, jos medžiaga paviešinta, o įtarimai nusikalstama veika bus pareikšti ir man. Tai gal čia ne piketuotojai į prokurorų nepriklausomumą kišasi ir jiems spaudimą daro, bet visai kiti asmenys?

Yra apie ką pagalvoti ne tik Seimo nariams, bet ir visiems piliečiams.

Mieli bendražygiai,

Esame užgrūdinti tikėjimu Lietuva, savo teisumu ir ryžtu pakeisti valstybę. Nusimeskime sąstingį. Palikime nusiminimą ir nusiraminimą. Raitokimės rankoves. Nes mūšis, kuris mūsų laukia rudenį, bus labai sunkus.

Priešininkai naudos visus įmanomus, net ir pačius nešvariausius, kovos būdus. Pergalei pasiekti reikės gerokai didesnio mūsų susitelkimo, kiekvieno asmeninio ryžto ir daug juodo darbo. Turėsime dirbti kartu. Nugalėti teks patiems. Bet tam reikia vienybės ir sutelktumo partijoje.

Reikia žvilgsnio į kiekvieną žmogų valstybėje, jo rūpesčius, problemas ir lūkesčius. Reikia Tautos arba valstybinio komercinio banko. Kaip atsvaros vyraujančiai skandinaviškų bankų monopolijai. Mažesnio pridėtinės vertės mokesčio maisto produktams, vaikų rūbams ir kūdikių maistui. Normalių išmokų gimus šeimoje vaikui. Lengvatinių, valstybės garantuojamų kreditų jaunoms šeimoms būsto įsigijimui.

Žmonėms reikia saugumo. Reikia naujų darbo vietų, kurių atsiradimą paskatintų darbo jėgos apmokestinimo sumažinimas.

Čia tik keli štrichai rinkimų programai.

Daugelis probleminių dalykų teisėsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros, ekonomikos, verslo, finansų bei kitose srityse ir pasiūlymai, kaip juos kuo greičiau išspręsti bus konkrečiai ir aiškiai išdėstyti partijos rinkimų programoje.

Tačiau esminė šios programos ašis turėtų būti Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos savasties, religijos ir kultūros, nacionalinių interesų ir kuo didesnio savarankiškumo išsaugojimas, o kai kuriose srityse – jau ir atkovojimas.

TAUTA.   VALSTYBĖ.   TĖVYNĖ.

Šie trys žodžiai privalo tapti rytojaus valstybės pamatu. Ant kurio kaip savo tikėjimo bažnyčią galėsime statyti Lietuvą.

Pradedant patriotizmą ir tikėjimą Lietuva ugdyti darželiuose, tęsiant tai mokyklose ir universitetuose. Nepaisant to, kad bus norinčių ir toliau tyčiotis iš patriotizmo, menkinti už nacionalinius interesus pasisakančius politikus, vaizduoti juos kaip grėsmę demokratijai.

Ironizuodamas paklausiu: kaip galima sukelti grėsmę tam, ko iš tiesų nėra?

Iš mūsų norima atimti valstybę ir Lietuvą paversti tik teritorija.

Aš esu lietuvis Rolandas Paksas. Ir ne tik šiandien, bet visada labiau jaučiausi ne Europos, bet Lietuvos žmogumi. Skiriantys tik dvi – juodą ir baltą arba tik vaivorykštės spalvą  - gali mane vadinti nacionalistu. Nebijau šito žodžio. Ir jūs neišsigąskite.    

Kartu atsistokime tautos ir tėvynės sargyboje. Aš džiaugiuosi, kad toje sargyboje kartu petys į petį pasiryžo stoti ir kone trys dešimtys įvairių susivienijimų, draugijų bei visuomeninių organizacijų. Jų atstovai šiandien pasirašys bendrą deklaraciją dėl laisvos tautos ir klestinčios Lietuvos valstybės.

Tikiu, kad sugebėsime suburti tokią nacionalinę bendruomenę, kuri nebijos pasipriešinti plūstančiai globalizacijos bangai, grasinančiai  nušluoti krikščioniškąją tradiciją bei lietuvių tautinį tapatumą. 

Tikiu, kad būsime tvirti ir vieningi, siekdami, kad tauta neišsivaikščiotų, kad ji nesižudytų, kad neskurstų ir neišnyktų, o galėtų klestėti, kurti bei svajoti.

Tai bus sunki našta, bet aš nežinau kitos politinės jėgos, kuri turėtų ryžto užsikelti ją ant pečių.

Aš nežinau drąsesnių žmonių už Lietuvos žmones. Aš nepažįstu geresnių bendražygių. Ačiū jums.

Gražių artėjančių Velykų. Gražaus pavasario. Ir būkime tvirti.