Naujasis LEO gimsta

2017-07-10

Remigijus Žemaitaitis, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas

Lietuvos miškų monopolijos sukūrimas, kurio taip uoliai siekia valstiečiai, man primena liūdnai pagarsėjusią LEO LT istoriją, kai prieš devynerius metus buvo pamėginta iš Rytų skirstomųjų, Vakarų skirstomųjų tinklų ir Lietuvos energijos sukurti vieną didelį monstrą. Puikiai žinome kokiais skandalais ta istorija baigėsi.

Dabar mes matome naujojo LEO, gal, tiksliau reiktų sakyti ne LEO (Lietuvos elektros organizacija), bet – LEMO (Lietuvos miškų organizacija) gimdymą. Labai sunkus tas gimdymas ir, nepaisant daugelio specialistų, ekspertų kritikos bei abejonių, LEMO tėvai užsispyrę kaip ožiai siekia užsibrėžto tikslo, o gal ir gautos „zadanijos“.

Sunaikinsime urėdijas ir sukursime vieną miškų monopolį nepaisant to, kad tai pakenks smulkiajam verslui, ypač smulkioms lentpjūvėms, kurių Lietuvoje vis dar yra ir jos dar neišnyko taip kaip Latvijoje. Nepaisant to, kad tai prieštarauja regioninės politikos tikslams ir neprisideda prie darbo vietų regionuose kūrimo ir išsaugojimo. Nepaisant to, kad „Lietuvos geležinkelių“ pavyzdys parodė, kokių bėdų ir problemų gali pridaryti panašūs monopoliniai monstrai.

Galų gale, net ir finansiškai, mano galva, tokio monopolio kūrimas yra neracionalus ir nenaudingas. Jau net nekalbu apie spaudoje pasirodžiusius nuogąstavimus dėl galimų premjero S. Skvernelio, R. Karbauskio, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovo Kęstučio Mažeikos ir aplinkos ministro Kęstučio Navicko sąsajų su stambiais medienos perdirbimo verslininkais. Juolab, kad ministras K. Navickas yra susijęs akivaizdžiai, nes jo pusbrolis turi didelę medienos perdirbimo įmonę. Be to, buvo keliamas klausimas, kodėl, vos paskirtas ministru, K. Navickas lėkė į Klaipėdą susitikti su vienu iš medienos pramonės magnatų Sigitu Paulausku? Ar tai buvo neatidėliotinas jo, kaip ministro, darbas?

Na bet grįžkime prie matematikos, ekonominių ir finansinių rodiklių.

2016 metais urėdijos gavo 158 mln. eurų pajamų ir Lietuvos valstybei sumokėjo 66 mln. eurų mokesčių. Daugiau nei trečdalis visų pajamų pateko valstybei mokesčių pavidalu. Tai yra Europoje didžiausi mokesčiai, kuriuos sumoka valstybinis miškų sektorius. Tuo tarpu, kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse valstybinis miškų sektorius yra dotuojamas iš valstybių biudžetų. Negana to, urėdijos miškams auginti vien tik 2016 metais investavo 58,6 mln. eurų. Miškingumas nuo 1990-ųjų padidėjo net 10 proc. ir pasiekė 33,5 proc. Jeilio universiteto (Jungtinės Amerikos Valstijos) mokslininkams paskelbus kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą (Environmental Performance Index) paaiškėjo, kad Lietuva yra septyniolikta tarp 132 pasaulio valstybių pagal bendrą indekso įvertį, o pagal miškų išsaugojimą – pirma pasaulyje.

Užsienio ekspertai pažymi, jog Lietuvos miškų ūkis – sėkminga Lietuvos ekonomikos sritis. Lietuvos valstybinio miško sektoriaus generuojama nuosavo kapitalo grąža yra didžiausia Europoje – 16,3 procento. Pagal miškų našumą Lietuva patenka į Europos valstybių dešimtuką ir gerokai lenkia Latviją, Estiją, Švediją ir Suomiją.

Lietuvos urėdijos per metus sumoka savo darbuotojams 36 mln. eurų darbo užmokesčio. Vidutinis darbo užmokestis 755 eurų per mėnesį. Ir tie pinigai daugiausia lieka regionuose, provincijoje.

Dabar dar palyginkime mūsų valstybinio miško ūkio veiklos rezultatus su kaimyninių šalių valstybiniais miškais. Santykinės pajamos eurais iš hektaro (esant vienodam miško naudojimo intensyvumui) Lietuvoje siekia 111 eurų ir yra didesnis ne tik už artimiausių kaimynų, estų ar latvių, bet net ir už švedų santykines pajamas (87 eur/ha). Praktiškai pagal visus parametrus bendrai sudėjus Lietuvos valstybinius miškus valdančios 42 miškų urėdijos lenkia Latvijos, Estijos ir Švedijos valstybinių miškų administratorių rodiklius. O ten miškus valdo jau sukurti monopoliai, Latvijoje – AB „Latvijas valsts meži“, Estijoje – VĮ RMK, Švedijoje – „Sweaskog“.

Akivaizdu, kad nemonopolizuotas Lietuvos valstybinių miškų sektorius dirba efektyviau už monopolizuotus latvių, estų ar net ir švedų valstybinių miškų ūkius.

Akivaizdu, kad miškų monopolijos sukūrimas Lietuvoje bus naudingas ne valstybei ir ne jos piliečiams, bet didžiosioms medienos perdirbimo įmonėms ir galimai net svetimšaliams.

Ir sakykite man, prašau, kokia prasmė yra naikinti tokį Lietuvos turtą? Kam visa tai griauti? Ar tik ne tam, kad vėliau Lietuvos miškus galima būtų lengva ranka atiduoti visokioms „vilniaus prekyboms“, naujiesiems „williamsams“ arba „ikėjoms“? Kvepia nauja didele afera.