Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko Remigijaus Žemaitaičio kalba, pasakyta partijos XVI-ame kongrese

2017-11-27

Brangūs kongreso delegatai, p. Prezidente, gerbiami svečiai.

Mieli bendražygiai, leiskite pasveikinti Jus visus susirinkusius į XVI-ąjį Partijos Tvarka ir teisingumas kongresą.

1.

Perfrazuojant prieš beveik 200 metų marksizmo pradininkų suformuluotą posakį, kad komunizmo šmėkla klaidžioja po Europą, šiandien mes galime pasakyti, galime drąsiai konstatuoti, kad po Lietuvą klaidžioja dabar ne komunizmo, bet baimės, netikrumo ir policinio diktato šmėkla. Lietuvoje klaidžioja policinės-milicinės valstybės šmėkla. Vis garsiau ir garsiau prabylame apie tai, kad pas mus formuojasi arba yra formuojama policinės valstybės sankloda. Policinės valstybės sistema. Tai yra tokios valstybės, kurioje valdžia griežtomis ir represinėmis, jėgos priemonėmis kontroliuoja socialinį, ekonominį bei politinį šalies gyvenimą, visų eilinių piliečių, visų gyventojų gyvenimą. Policinei valstybei būdingi visų sričių, visų gyvenimo sferų kontrolės elementai. Šiandien jaučiamės kaip tame Orvelo pasaulyje, kuriame didysis brolis viską stebi ir viską mato. Viską kontroliuoja. Policinėje, o tiksliau būtų sakyti – milicinėje valstybėje, gąsdinti ir bauginti žmones yra normali praktika, tačiau kokios bus tokių permainų pasekmės?

Draudimai, bauginimai, persekiojimai, įvairiausi suvaržymai ir ribojimai, baudos, bausmės, gąsdinimai sukuria nepakeliamą atmosferą. Tokius akivaizdžius policinės valstybės požymius šiandien galime matyti Lietuvoje. Apie tai, kad įžengėme į klaikius laikus vis atviriau ir atviriau prabyla net ir patys nuosaikiausi visuomenės veikėjai, politologai. Štai, kad ir šiandien mums jau peršami kandidatai į Lietuvos Prezidentus. Kaip sakė viena politologė: „šiandien mums siūlomas mentas, bankininkas ir fabrikantas...“ Taikliai. Nieko čia daugiau ir nepridėsi. Tik dar galima būtų patikslinti, kad toje kompanijoje yra net du buvę milcininkai.

Kur mus veda tokia sistema? Kokios yra mūsų perspektyvos? Istorija rodo, kad nei viena policinė valstybė nieko gero nežada. Istorijos pavyzdžiai rodo, kad einant tokiu keliu mūsų laukia tamsūs ir gūdūs laikai. Gerovės valstybių policinėse sistemose nebuvo sukurta.

2.

Šiandien Lietuvoje matome sumaištį ir destrukciją. Pseudo reformas, kurios labiau primena kėdžių perstumdymą ir reformų imitavimą, o ne realų valstybės atliekamų funkcijų ir procesų optimizavimą, efektyvinimą. Susidaro įspūdis, kad visi veiksmai, pristatomi kaip permainos ir reformos yra orientuotos tik į veiklos imitavimą, į patį procesą, bet ne į rezultatą, ne į naudą visuomenei, mūsų tautai. Tai tarsi reformos vardan reformų. Jos neorientuotos į žmogų, neorientuotos į visuomenės gerovę. Tokie veiksmai, tokia veikla yra susijusi su dabartinių valdančiųjų neišmanymu ir kompetencijos stoka, arba, kas dar blogiau – su atsakomybės stoka. Griūvantis Gedimino kalnas – liūdnas tokios destrukcijos simbolis.

Aišku viena – visa tai kelia sumaištį valstybėje. Perstumdant kėdes yra paralyžiuojamos ištisos institucijos ir organizacijos. Perdalinant, perskirstant įvairiausias funkcijas tarp įstaigų, tarp organizacijų, jos tampa neįgaliomis, paralyžiuotomis ir neveiksniomis. Funkcijos stumdomos be jokios logikos ir racionalaus argumentuoto paaiškinimo. Dažniausiai prisidengiant frazėmis, kad valstybei nebūdingas funkcijas reikia perduoti į privačias rankas. O tai jau kvepia nauja „prichvatizacija“. Drumstame vandenyje tokius dalykus daryti kur kas lengviau. Gal todėl šiandien matome tiek daug valstybės įmonių, įstaigų be vadovų. Tik su laikinaisiais vadovais.  Kelios dešimtys valstybės įmonių ir įstaigų dabar yra tarsi be galvos. Tai tarsi šiurpą keliantys raiteliai be galvos, kalbant Main Rido žodžiais. Arba, kaip sakė vienas politologas, dabartinė valdžia jau panėšėja į vaiduokliškų zombių valdžią. Ir tai yra liūdna tiesa, liūdna realybė.

3.

Valstybėje situacija blogėja ir darosi vis grėsmingesnė. Investicinis patrauklumas mažėja, ekonominiai rodikliai prastėja, o valdžia priiminėja vieną sprendimą po kito, kurie dar labiau įsuks infliacijos pasiutpolkę, mažins gyventojų pajamas, didins socialinę atskirtį ir įtampą.

Nuolat didinami mokesčiai įvairioms prekių grupėms, įvairioms dirbančiųjų grupėms. Štai, kad ir akcizo dyzelinui didinimas. Jau artimiausiu metu tai taps puikiu pretekstu prekybininkams dar kartą pakelti visų prekių kainas. Nuo 330 iki 347 eurų didinamas akcizas galutiniam vartotojui degalinės švieslentėse apsivers maždaug 0,05 euro centų pabrangusiais degalais. Ūkininkų naudojamo dyzelino brangimas, PSD, Sodros įmokų ir kitų mokesčių didėjimas per visą maisto tiekimo grandinę – nuo lauko iki stalo – vėl gi pavirs brangesniais maisto produktais ant mūsų visų stalo.

Jau dabar akcizo dalis vidutines pajamas gaunančio asmens išlaidose už 50 l dyzelino Lietuvoje (2,98 proc.) yra net 6,5 karto didesnis už akcizo dalį Švedijoje (0,46 proc.), 4 kartais didesnis nei Danijoje (0,72 proc.), 3 kartais didesnis nei Vokietijoje (0,99 proc.), Airijoje (1,03 proc.) arba Jungtinėje Karalystėje (1,05).

Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat“ skelbia, kad Lietuvoje mažmeninės prekybos mažėjimas, pastaraisiais mėnesiais yra vienas didžiausių tarp visų 28-ių Europos Sąjungos šalių. Lietuvoje infliacija didžiausia net tik tarp Baltijos šalių, bet ir visoje Europos Sąjungoje.

Apie prastėjančią ekonominę situaciją signalizuoja bendrieji ekonominiai rodikliai. Lietuvoje trečiojo ketvirčio šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) didėjimo rodiklis buvo 0,2 proc. punkto žemesnis už Bendrijos vidurkį ir vos prilygo euro zonos vidurkiui. Tokiais tempais mes niekada nepavysime Europos vidurkio. Kalbant sportiniais terminais – bėgimo takelyje mes, kad ir didindami tempą, bėgame ir greitėjame kur kas lėčiau už kitus bėgikus.

Ekonomistai suskaičiavo, kad Lietuvos ekonomika per 10 metų pasiektų Europos Sąjungos vidutinį lygį jei kasmet mūsų šalies BVP augtų pustrečio karto greičiau už Bendrijos vidurkį. Tokiu būdu per ketvirtį BVP turi augti 4,8 proc., o dabar matome tik 1,6 proc. augimą.

Ir dar labiau nerimą kelia tai, kad BVP augimo rodiklis Lietuvoje ne gerėja, bet prastėja. Lietuvos bankas šiemet prognozavo 2,6 proc. augimą, vėliau jį sumažino iki 2,3 proc. Šiemet pirmą ketvirtį Lietuvos ūkis ūgtelėjo 2,4 proc., antrąjį – 1,9 proc., o trečią – jau vos 1,6 proc. Toks  tempo lėtėjimas veda prie sąstingio. Ką čia ir bekalbėti apie Europos vidurkio pasivijimą.

Tokiais tempais tuoj būsime dar blogesni už rumunus ir bulgarus, kurie Europoje priskiriami prie etatinių autsaiderių. Ar to mums reikia? Ar galime tai toleruoti ir nieko nedaryti?

4.

Įžūlų cinizmą, nesiskaitymą su žmonėmis, jų interesais ir mūsų piliečių gerove pademonstravo aukščiausių šalies vadovų retorika ir elgsena rengiant, pristatant ir brukant mums kitų metų biudžetą. Garsiai pristatytas kaip perteklinis, istorinis ir socialiai orientuotas, jis, pasirodo, išties yra nei istorinis, nei neperteklinis. Juolab tai nėra ir socialiai orientuotas biudžetas. Tai – nepritekliaus, vargo ir, drįsčiau sakyti, militaristinis biudžetas. 

Sukeltas ažiotažas dėl , neva, 2018 metų biudžeto socialinės orientacijos yra tik akių dūmimas. Socialiai orientuotu biudžetu negalima vadinti tokio biudžeto, kuriame minimali alga nesusiejama su vidutiniu trijų metų darbo užmokesčiu, biudžetininkams neatstatomi atlyginimai į prieš krizinį lygį, PSD prieaugis naudojamas ne medikų atlyginimams bent iš dalies pakelti, bet kariniams reikalams. Vis dar nesumuojamos invalidumo ir senatvės pensijos, nedidinami atlyginimai statutiniams pareigūnams, nekompensuojamos per krizę sumažintos pensijos ir pašalpos, naikinamas papildomas NPD už auginamus vaikus ir dėl to visi vaikus auginantys tėvai tampa pašalpų gavėjais, net 15 mln. eurų nuimta neformaliam ugdymui ir vaikų būreliams, sumažintas finansavimas sportui ir t.t. ir pan.

Iš kitos pusės, yra didinami mokesčiai savarankiškai dirbantiems asmenims, sunkinamos sąlygos smulkiam verslininkui. Žmogui,. Kuris nieko neprašo iš valstybės, jokių išmokų, jokių pašalpų ar kompensacijų. Tik laisvės dirbti ir užsidirbti. Smulkusis verslas, kuris turėtų būti mūsų ekonomikos pagrindas, mūsų ekonomikos stuburas dabar vejamas į šešėlį, koneveikiamas, žlugdomas, o jo vieta atiduodama didžiosioms kompanijoms, dažniausiai užjūrio, užsienio kapitalo kompanijoms.

Biudžeto ydos ir neigiamos jo pasekmės pasirodys jau labai greitai. Jau labai greitai pamatysime dar didesnę infliaciją, kainų kilimą, gyventojų pajamų mažėjimą, dar didesnį nepasitenkinimą šalyje, gilėjančią socialinę atskirtį, emigraciją ir dar didesnį nusivylimą. Kam to reikia? Kas ir kodėl ir dėl ko tai daro? Kam naudinga destrukcija ir erozija mūsų šalyje, mūsų valstybėje, mūsų tėvynėje?  Mūsų tautos priešams!

5.

Todėl šiandien aš sakau, kad dabar yra tas laikas, kai reikia dar labiau atsisukti į tautines vertybes. Tautiškumas, sveikas ir racionalus patriotizmas šiandien yra tas kelias kuriuo pasuko jau daugelis Europos tautų. Ir ypač mažųjų tautų. Matome kokie procesai vyksta Europoje ir kokius iššūkius mažoms tautoms meta globalistai.

Tautos išlikimo iššūkiai, grėsmingi migraciniai ir demografiniai procesai, socialiniai dalykai, visa tai signalizuoja, kad turime labiau akcentuoti tautiškumo ir sveiko patriotizmo vertybes. Tai yra tas vertybes, kurios mus vestu teisingu keliu į tautos išlikimą ir tautos gerovę. Lietuva turi būti atvira pasauliui, bet tuo pat metu ir tautinė gerovės valstybė.

Aš nesu prieš multikultūralizmą. Tačiau. Milžiniškas pabėgėlių, imigrantų skaičius Europoje sukėlė ne tik kultūrinę reakciją bet ir neramumus, sumaištį. Europos Sąjungos pastangos priversti ES mažąsias šalis, mažuosius brolius, taip vadinamuosius „satelitus“, t.y. neįtakingas arba mažiau įtakingas valstybes nares, priimti milijonus pabėgėlių atrodo labai agresyviai. Tai panašu į rankų sukiojimą silpnesniajam. Didžiųjų valios primetimas mažesniesiems. Tokie „neva atskalūnai“, kaip Vengrija ir Lenkija, tai yra visos tos šalys, kurios stengiasi priešintis Europos Sąjungos šulų diktatui yra niekinamos ir, švelniai tariant, baramos. Vengrai ir lenkai jau net kaltinami rasizmu ir ksenofobija. Tai visiškai neteisinga, nes šių šalių opozicija nėra paremta neapykanta skirtingoms rasėms ar užsieniečių baime, bet siekiu išlaikyti savo pačių kultūrą, apsaugoti ją nuo radikalaus Europos Sąjungos reliatyvizmo bei radikalios islamizacijos, kamuojančios kitas Europos šalis, tokias kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija.

Nauji tarptautiniai iššūkiai ir dvigubi standartai ypač išryškėjo ir Katalonijos nepriklausomybės dramoje. Dvigubi standartai šioje dar nesibaigusioje byloje tiesiog bado akis.

Protekcionizmo, skaldymosi ir galingųjų dominavimo kamuojamoje Europoje raginu grįžti prie vertybinių nuostatų, kurios prieš 100 metų buvo suformuluotos JAV prezidento Vudrou Vilsono 14-oje tezių, išdėstant Europos ir pasaulio politiką, paremtą laisva prekyba, atvirais susitarimais, demokratija, apsisprendimo teise ir tuo pat metu pagarba mažosioms tautoms, jų teisėms ir jų interesams. Po Pirmojo pasaulinio karo suformuluotos ir visuotinai priimtos nuostatos tapo pagrindu darniai tautų plėtrai, sukūrė prielaidas mažosioms Europos tautoms nusikratyti didžiųjų jungo ir pačioms imtis atsakomybės kuriant savo tautos ateitį. Nepamirškime to, kad tos pačios nuostatos ir tos vertybės atvėrė kelią ir mūsų nepriklausomybei. Sukūrė galimybę prieš 100 metų Lietuvai atkurti savo nepriklausomybę, savo valstybę ir patiems rūpintis savo tautos likimu. Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio išvakarėse raginu įsiklausyti į tas prieš 100 metų parašytas Vilsono tezes

Žinoma, visuose 14-oje garsiųjų Vilsono punktų atsispindi ano meto aktualijos, tarpukario politinis kontekstas. Tačiau jas perfrazavus, performulavus atsižvelgiant į šiandienos aktualijas ir šiandienos skaudulius, bendrasis leitmotyvas, bendra mintis, vertybinės nuostatos būtų labai artimos ir priimtinos šiandien.

6.

Gilėjanti ir didėjanti socialinė atskirtis tiek Europoje tiek ir mūsų krašte, auganti emigracija, tvyranti slogi, nesveika, baime ir nepasitikėjimu paremta atmosfera, netikrumas dėl ateities, niūrios perspektyvos nuojauta, laikinumo jausmas, susiskaldymas, solidarumo stoka, demokratijos págrindu laikytinos politinių partijų sistemos krizė, cenzūros ir žodžio laisvės suvaržymų apraiškos, visuomenės interesų bei lūkesčių nuvertinimas ar net ignoravimas kelia grėsmę mūsų tautai, mūsų valstybei, mūsų šaliai. Tokios grėsmės ir iššūkių akivaizdoje, Partija Tvarka ir teisingumas turi tapti telkiančiu, jungiančiu ir vienijančiu elementu, kuris užtikrintų demokratijos stiprinimą ir gerovės kūrimą Lietuvoje. Lietuvoje, kaip tautinėje, šviesioje ir demokratinėje valstybėje.

Tokią Partijos Tvarka ir teisingumas misiją ir vietą matau dabartiniame kontekste.

Todėl mes šiandien privalome sugrįžti prie tvarių, ilgalaikių vertybių: atsakomybės, sveiko proto ir padorumo. Prie visų tų vertybių, kurios sutelpa žodžiuose TVARKA IR TEISINGUMAS. Prie tų bazinių, pamatinių dalykų, kurie užrašyti ne tik mūsų partijos programoje, bet tiesiog iškalti jau pačiame partijos pavadinime.

Šiandien mes matome taip vadinamą partijų krizę Lietuvoje ir vienadienių politinių judėjimų pakilimą. Kur mes nueisime tokiu keliu? Juk stipri partinė sistema yra bet kurios sveikos demokratijos pagrindas. Kas prisiims atsakomybę? Ar trumpalaikiai, vienadieniai, tik vieniems ar kitiems rinkimams sukurti judėjimai ją prisiims? Labai tuo abejoju. Ir todėl, manau, kad mes turime stiprinti savo partiją, telkti gretas ir savo asmeniniu pavyzdžiu demonstruoti tą jėgą, veržlumą, susitelkimą, kurio pagalba mes galėtume sukurti sėkmės istoriją Lietuvai, mūsų tautai, mūsų piliečiams. Tai mano matymu šiandien yra pati geriausia idėja Lietuvai.

Šūkis „Daugiau tvarkos ir daugiau teisingumo“ yra tikrai rimtas iššūkis. Tai labai ambicingas tikslas. Kaip man pasakojo kolega Juozas Imbrasas, prieš keliolika metų, kai buvo kuriama mūsų partija, partijos kūrėjai, sugalvoję tokį pavadinimą net patys kiek susvyravo, nuščiuvo ir suabejojo, ar tokia našta ir tokia atsakomybė nebus per sunki. Istorija parodė, kad ir mūsų gretose buvo visokių dalykų. Bet kaip sakoma, nėra namų be dūmų. Mes visi kartu perėjome tuos išbandymus, pasimokėme iš klaidų nesėkmių, kurias mums pamėtėjo likimas. Tai mus tik sustiprino ir paskatino dar atsakingiau, dar griežčiau laikytis sau išsikeltų reikalavimų. Dar daugiau reiklumo sau. Šiandien, galiu tik pasidžiaugti, kad Partija Tvarka ir teisingumas yra viena stabiliausių, tvirčiausių ir tvariausių politinių jėgų Lietuvoje.

Siūlau prisiminti ir iš naujo permąstyti tarpukario Lietuvos tautos dvasinio vadovo, geopolitiko Kazimiero Pakšto idėjas apie tautos išlikimą. Pakštas ragino tarpukario lietuvius tapti toliau „pramatančia“ tauta. Anot Pakšto, tas „pramatomumas“ galėtų didėti tik augant tiksliam ir labai apgalvotam patriotizmui, kurį sužadinti padėtų ir „visų lietuvių meilė visiems lietuviams“. Be abejo, šių dienų politinių įvykių kontekste tokie ir panašūs Pakšto raginimai skamba labai idealistiškai, gal, sakyčiau, net kiek naiviai. Matyt, panašiai jie skambėjo ir tarpukariu, kai Pakštas bandė nubrėžti „lietuviškojo dinamizmo gaires“. Tačiau tada, bandydamas atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į tokius, atrodytų, elementarius dalykus, Pakštas aiškiai suvokė, jog mūsų „tauta yra labai negausinga, tad be galo svarbu, kad kuo daugiau jos narių sąmoningai įsitrauktų į kovą už savo tautinį likimą, brangintų laisvę ir tvarką“.

Taigi –  daugiau tvarkos ir daugiau teisingumo. Mes tai galime padaryti.

Ačiū už dėmesį

2017-11-25