Pranešimai

Europos Parlamento nario Prezidento Rolando Pakso pranešimas konferencijoje

ŠEIMA IR VALSTYBĖ

2015 11 30, Vilnius

Pradėsiu Lietuvos XIX-XX a. mąstytojo, filosofo, pedagogo Vydūno apmąstymu apie šeimą, kaip didžiausią tautos ir pasaulio vertybę:

„Šeimoj gyvendamas... žmogus nors šiek tiek tampa žmoniškas. O tad veikiai ir išmoksta pajausti Šeimos kraujo Vienybę ir suprasti ypatingąjį jos manymą, tarsi ypatingąją jos Kalbą. Ir tuo ir jau kelias klotas visos Giminės bei Tautos kraujo Vienybei numanyti. Kur ir kas nusiduos Giminėj arba net Tautoj, jis tai pajaus, kaip kad jam pačiam tai būtų atsitikę. Jis drauge pasidžiaugs, kur bus džiaugsmo, ir tuo tąjį padidins; jis tuos paguos, kurie bus nusiminę. Kur galima ką suteikti, jis suteiks. Ir taip jis kas kartą taps galingesnis gelbėti, padėti, nudalyti. Jame tarsi Gyvybė didėja, pasidarant jam reikalinga didesniam skrituliui, platesniam Žmonių skaičiui ką duoti, ką dovanoti. /.../ Šeima kiekviename jos naryj sužadina šeimišką pajautimą, sukelia visokias gilybes ir galybes. O Tauta beveik išreikalauja iš kiekvieno Žmogaus visokių gilesnės Gyvybės reiškinių /.../ žmogui teikdama visokio aukštesnio džiaugsmo ir naikindama jame svetnaudybę“.

Sekant humanisto, mąstytojo žodžiais, vaikas šeimoje gauna ne tik ,,fizinį kūną“, bet dvasinio gyvenimo pradžią – pajunta prieraišumą, buvimo kartu turtingumą. Čia ugdomi žmoniškumo daigai, čia jis supažindinamas su savo būties priešistorija, su tautos kultūra, tradicija, supančia gamta. Šeimoje vaikas ruošiamas įsijungti į giminės, tautos santykius. Taigi, šeima yra pirmoji natūrali bendruomenė, iš kurios išauga bet kuri kita humaniškoji visuomenė.

Bet mums XXI a. žmonėms - mąstytojams, politikams, visuomenininkams, ar šiandien žmogus ir jo šeima dar yra tokia pati absoliuti vertybė? ar tik turintis savaime teisingai tiksėti mechanizmas?

Naujoms technologijoms sparčiai tirpdant atstumus tarp kontinentų, žmonėms migruojant paskui skalsesnį duonos kąsnį, kas dar šiandien yra žmogus, kas yra jo vertybinis pamatas, į kurį gali tvirtai įsiremti, apmąstydamas savo būtį džiaugsmų ir išbandymų akimirkomis?

Globalizmo vis labiau užvaldomame pasaulyje, kam šiandieninis žmogus dedikuoja savo gyvenimo nuopelnus ir kaip susivokia, kodėl jo kraujas pulsuoja kiek kitu ritmu nei jį supančių kitų tautybių žmonių. Atsakymas paprastas - tai vis dar diktuoja jo pradžia: per šeimos ir tautos tradiciją bei vertybes į jo geną įskiepytas savitumas. Net ir didžiasias kosmopolitas nuo savo tautinio savitumo pasislėpti dar negali, gali tik maskuoti savo sukonstruota neoliberalistine retorika. Gerbiu mus supančio didelio pasaulio artėjančias jungtis, technologinį progresą, bet pasirašau po kiekvienu Vydūno žodžiu, kad atspirtis ir pradžia stipraus pasaulio žmogaus, žmogaus kūrėjo, yra jo mikropasaulį puoselėjusi tradicijomis stipri šeima, kuri šiam kilniam tikslui telkė ne tik savo genties syvus, bet tautos gyvastį. Ir taip visada turėtų būti ir tai turime saugoti, stiprinti ir apginti.

Vasarą surengtoje konferencijoje „Krikščioniškosios demokratijos idealai: istoriniai rakursai ir dabarties politikos iššūkiai“ Panevėžio Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas forumą sveikino žodžiai: “Dėkoju Dievui ir Jums, kad Tautai ir Bažnyčiai svarbias vertybes rūpinatės aptarti, plačiau išsiaiškinti, apginti ir išsaugoti /.../ daugeliui krikščionių tiesiog kelia skausmą, kad šiuolaikinis liberalizmas taip dažnai nebevertina šeimos institucijos ir Žmogaus teisių nuo jo pradėjimo momento“.

Kodėl šiandien privalome kalbėti apie krikščioniškąją tiesą ir bandyti atpažinti tikrąsias prasmes nuo tariamų ypač šeimos tema?

Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas, prieš metus vykusioje tarptautinėje konferencijoje, kėlė retorinį klausimą „Vaiko teisių apsauga: ar valstybė perims tėvų vaidmenį?“.

O aš šiandien norėčiau performuluoti klausimą ir paklausti, ar Lietuvos tėvai šiandien dar yra stiprūs pasipriešinti neatsakingų, siauraregių valstybės tarnautojų konstruojamiems socialiniams mechanizmams valstybės lygiu perimti iš tėvų jų žmoniškąją teisę ir prievolę - ugdyti, rūpinti ir saugoti savo vaikus?

Nesenoje istorijoje bandymų išardyti šeimos institutą jau buvo: bolševikinėje Rusijoje, mojuojant seksualinės revoliucijos vėliava ir vaikus genant į komunas;  nacistinėje Vokietijoje, gryninant arijų rasę.

Mūsų tauta, mūsų tėvai taip pat turi ir gali pasidalinti ne sena sovietinio laikotarpio bandymo atskirti šeimą patirtimi. Apie 60-70-uosius XX a. metus, kai jaunimas patraukė į miestus kurti gamyklų ir fabrikų, jų vaikams buvo kuriami savaitiniai lopšeliai-darželiai, neva rūpinantis tarybinės šeimos gerove. Savaitiniuose lopšeliuose-darželiuose augantys vaikai tik savaitgaliais tegalėdavo pabūti su tėčiu ir mama. Tarybinėje tikrovėje žmogus buvo suvokiamas kaip valstybės reikmėms dirbantis įrankis ir viskas, kas trikdo ritmiškam darbui, buvo balastas. Bet tuomet Lietuvoje tai neprigijo. Mūsų žmonės, į miestus susikėlę iš kaimų (kur vienoje troboje visuomet gražiai sutardavo bent trys giminės kartos), nepasidavė. Taigi, per tuos 50 okupacijos metų tradicinę šeimą, kaip vertybę, išsaugojome, kaip kad išsaugojome savyje ir tautos geną, leidusį susitelkti ir Lietuvą prikelti Atgimimui.

Ką gi matome dabar? – ogi naują peršamą šeimų atskyrimo modelį su skandinaviška ir/arba britiška tradicija, kai vardan vaiko sočios ir aprūpintos gerovės valstybė norėtų jį atskirti nuo šeimos ir pati juo pasirūpinti. Ypač jei prigimtinėje skurdo gniaužtuose esančioje ir todėl socialinių problemų kamuojamoje šeimoje tėvai neįstengia pakankamai aprūpinti šiuolaikiniu „vartotojišku gėriu“ savo atžalų.

Apie pastangas nuasmeninti vaiko prigimtinį ryšį, padaryti jį kosmopoliniu vartotoju – sukurti mėgintuvėlio žmogų – be tradicijos, kraujo šauksmo prieš metus konferencijoje problemą kėlė Lietuvos Žmogaus teisių asociacija, apie tai visus pastaruosius metus vis atsiliepia šios asociacijos buriami intelektualai, reaguodami į vaikų atskyrimo nuo šeimos mums svetimas norvegiškas patirtis.

 

Tarptautinė teisė – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, kiti lydintys dokumentai įtvirtinta doktriną, - kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma; valstybės privalo gerbti tėvų laisvę užtikrinti dorovinį vaikų auklėjimą pagal savo pačių įsitikinimus.

Ne išimtis ir Lietuva, kur šeimos, kaip valstybės pagrindo, misija ir apsauga įteisinta pagrindiniame įstatyme Konstitucijoje. Tačiau, kaip kad teigia, Lietuvos žmogaus teisių gynėjai, nors Lietuvoje garantijos šeimai teisiniu požiūriu reglamentuotos pakankamos, bet tikrovė konstruojama kiek kitaip.

Pacituosiu, su rūpesčiu išsakytas Vytauto Budniko mintis: „valdininkai, veikdami valstybės vardu, plėtoja iniciatyvas, kurios ne tik silpnina, bet ir griauna šeimos institutą. Deklaruodami kovą su smurtu prieš moteris bei vaikus ir skleisdami įvairias žmogaus teisių pažeidimų insinuacijas, jie siekia riboti šeimų teises, taip silpnindami žmonių bendrystės, pasiaukojimo artimiesiems ir nesavanaudiškumo saitus /.../ Valdžia vengia sąžiningai pripažinti, kad problemos esmė – ne tėvų santykiai su vaikais, o nehumaniška valstybės ekonominė ir socialinė sistema.“

Skurdas ir išnaudojimas šiandien yra matomi, atpažįstami ir pagaliau įvardijami kaip esminė problema, įvairiais pavidalais. Popiežius Pranciškus savo enciklikoje „Laudato Si“ ragina užbaigti žmonijos „tironišką išnaudojimą“, ir kviečia daryti revoliuciją savo širdyse ir protuose.

Kodėl šiandien privalome kalbėti apie krikščioniškąją tiesą ir bandyti atpažinti tikrąsias prasmes nuo tariamų? Lietuva jau 25-erius metus gyvena po permainų laikotarpio ir natūrali pokyčių suirutė, pasimetimas seniai turėjo praeiti. Tačiau valdžios veiksmai šeimos politikos srityje teberodo akivaizdų sutrikimą. Ji bejėgiškai, o gal begėdiškai dangstosi žmogaus teisėmis ir laisvėmis, bando desperatiškai pataikauti neoliberalistiniam asmeninės laisvės požiūriui, tradicinė dorovingumą puoselėjanti šeima vis labiau stumiama iš propaguotinų pavyzdžių lauko. Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi, socialinės atskirties iššaukta gaivališka migracija. Tuo tarpu žmonių protus per žiniasklaidą paralyžiuoja politinės intrigos, malonumų, melo ir vartojimo kultūra; nepaliaujamai transliuojamos negatyvios naujienos, „muilo operos“, detektyvai, vartojimą skatinanti reklama. Tokia sukonstruota realybė gniuždo dvasią. Bedvasėje ir nesąžiningoje visuomenėje pradeda vešėti visos ydos, negatyvai ir agresija. Dorovingumo trūkumas gimdo išdavystes, nusikaltimus, vagystes, siekį pasipelnyti, korupciją, lytinius iškrypimus, galiausiai visišką degradaciją ir savižudybes.

Įvairių šaltinių statistika iliustruoja nesėkmingą šeimai, o tai reiškia ir tautai, politinių valdžių veikimą Lietuvoje: kas penktas žmogus, kas penktas vaikas gyvena ties skurdo riba. Vos ne pusė Lietuvos šeimų (42 proc.) dėl nedarbo ar kitokių priežasčių yra išlaikomos vieno maitintojo ir gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Trečdalis šeimų (33 proc.), kuriose yra du suaugę asmenys ir turi 3 arba daugiau vaikų, taip pat gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Skurdas didina socialinę atskirtį, menkina savivertę, žmonės praranda tikėjimą ateitimi, ima byrėti harmoningo pasaulio svarbiausi uostai – šeimos. Kokia įprasta tapo drama, palietusi beveik kiekvieną Lietuvos platesnę giminę, kai tėvas, netekęs vilties, panyra į priklausomybes; mama, skurdo genama išvyksta uždarbiauti į aukštesnio pragyvenimo lygio šalis, ilgiems darbo mėnesiams atsiskiria nuo savo vaikų, o vaikai čia likę augina atstumtojo, vienišiaus patirtį.

Europos migracijos tinklo duomenimis, Lietuvos emigracijos rodikliai yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Per nepriklausomybės metus iš šalies išvyko apie 825 tūkst. asmenų arba beveik trečdalis Lietuvos gyventojų. Pernai iš Lietuvos emigravo – 36,6 tūkst.  Lietuvos žmonių (beveik tiek, kiek  2013 m. gyveno Mažeikiuose). Lietuvos šeimos taip pavieniui bando išspręsti savo skurdo problemą, bet nevalingai didina nelaimingų vaikų skaičių.

Tad grįžtu prie klausimo, ar mes tėvai dar turime savyje tvirtybės čia Lietuvoje, savo tėvynėje, savo šeimose patys ugdyti, rūpintis ir ginti savo vaikus?

Ką turime padaryti visi, kad atgautume pasitikėjimą ir šie XXI amžiaus iššūkiai mums Lietuvoje būtų įveikiami. Sprendimų reikia greitų, nes „Vaikų linijos“ duomenimis, šio projekto savanoriams tenka didžiuliai pagalbos besišaukiančių vaikų ir paauglių problemų krūviai, kasmet didėjantys nenumanomais dydžiais.

2014 m. „Vaikų linija“ atsiliepė į 123 349 vaikų ir paauglių skambučius ir atsakė į tūkstantį elektroninių laiškų – tai 40 proc. daugiau nei prieš metus. Norėdami prisiskambinti į „Vaikų liniją“, vaikai praėjusiais metais bandė tai padaryti daugiau nei du milijonus kartų. Šis šauksmas yra ne tik „Vaikų linijai“, bet mums visiems, savyje nešiojantiems tėvynės viltį ir tikėjimą ja.

Dvasingumas ir Dorovingumas, tikiu, dar išliko tautos tvirtybės pamatas. Dorovingumas yra kiekviename žmoguje – tai jo Sąžinė, Dievas jo sieloje; jis vykdo savikontrolę, ir visada atrenka, kur gėris, o kur blogis.

Anot filosofo, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, profesoriaus Vytauto Radžvilo, senovės Graikijoje ir Viduramžių krikščioniškose valstybėse žmogaus ugdymas ir auklėjimas buvo glaudžiai siejami su valstybe, nes vadovautasi nuostata, kad moraliai silpnesnių piliečių moralinės nuostatos turi būti pastiprintos instituciškai. O kaip dabar silpnesniajam išlikti, kai krikščioniškas dvasinis institutas, instituciniu viešuoju lygmeniu laikomas apskritai nereikalinga atgyvena ir slapčiau arba atvirau griaunamas? kas gali įkvėpti žmogų stengtis, siekti idealų?

Cituoju filosofą: “Dėmesį sutelkus tik į privačias pastangas puoselėti šeimą, kaip tik ir užmirštama, kad šiuolaikinė sekuliaristinė visuomenė tuo ir skiriasi nuo ankstesniųjų, kad joje nebeveikia viešieji – politiniai, teisiniai, ekonominiai ir kt. – saugikliai bei garantijos, kad išliktų tai yra būtų palaikoma ir prireikus saugoma bei ginama, krikščioniška šeimos samprata. Maža pasakyti, kad visa tradicinės šeimos išsaugojimo našta permesta ant krikščionio pečių ir paversta tik jo  asmeniniu reikalu – jam dar tenka savąjį šeimos idealą ginti nelygioje kovoje su galingomis jį naikinančiomis „modernybės“ ir „pažangos“ jėgomis“.  Filosofas savo apmąstymais mus nukreipia į atsakymą - nuosmūkį lemiantis gelminis veiksnys yra tas, kad gyvename (post)moderno, arba kryptingos antrapologinės ir socialinės inžinerijos epochoje. Vengiama atvirai, be kompromisų pripažinti, kad vienintelė krikščioniškos šeimos samprata šiandien yra ta patikima grandis, pamatas, gelmė, galinti mus kelti vilčiai.

Tad kviečiu Jus, XXI a. žmones - mąstytojus, dvasininkus, politikus, visuomenininkus ir ypatingai jaunąją kartą drauge drąsinti, kelti ir kviesti Lietuvos žmones kurti dorovingą, šeimos ir tautos vertybėmis besiremiančią, atsakingų piliečių visuomenę, kurioje:

  • aiškinti  jaunimui būtinybę ir galimybę puoselėti ir kurti šiandieną ir ateitį savo krašte, neieškant laimės svetur. Būstas ir darbas jaunai, vaikus auginančiai šeimai, turėtų būti pirmaeilis kiekvienos savivaldybės uždavinys; valstybės šimtmetį vainikuokime šimtu naujų modernių daugiabučių namų jaunoms šeimoms;
  • sugrąžinti nesuvaidintą valstybės pagarbą daugiavaikėms šeimoms (respektabilumą). Tai šeimos su ypatingu pasiaukojančios tėvystės genu, kuris nykstančiai mūsų tautai yra labai reikšmingas. Todėl daugiavaikės šeimos turi sulaukti ypatingos valstybės materialinės ir kultūrinės paramos ir dėmesio, kurie leistų joms ne tik oriai išgyventi, bet ir užtikrinti daugiavaikių šeimų vaikams šiuolaikiškas vystymosi ir saviraiškos sąlygas;
  • užtikrinti, kad valstybės išlaikomos vaikų ir jaunimo švietimo bei kultūros sistemos griežtai paisytų ir propaguotų nuostatas, jog svarbiausia Lietuvos valstybės vertybė ir pagrindas yra šeima;
  • išreikalauti, kad politikos, skirtos krizę patiriančioms šeimoms, vykdytojai, savo veiklą orientuotų į tikslą ne tokią šeimą išskirti, bet padėti jai atsitiesti. Šiame sudėtingame darbe valstybė neturi ir negali taupyti – jautrių, atsakingų, rūpestingų, profesionalių socialinių darbuotojų, teisėtvarkos pareigūnų, nevyriausybinių organizacijų aktyvistų turi būti pakankamai, kad šeimas ištikusios krizės netaptų negrįžtamai lemtingos ir vaikai nejaustų skausmo dėl tėvų skyrybų ar netikėtų fizinių savo artimųjų netekčių. Čia ypatingai turi būti palaikomas artimųjų giminių įtraukimas;
  • skatinti kaip geriausius pavyzdžius šeimų bendro laisvalaikio idėjas. Visos dvasinio ugdymo religinės organizacijos ir švietimo įstaigos, vaikų ir jaunimo laisvalaikio įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, veikiančios šeimos ir valstybės apsaugos srityje,  turėtų būti ypatingai skatinamos už veiklas, kurios realiai įtraukia visą šeimą. Taip formuotume platų pozityvų požiūrį į autentiškos šeimos institutą;
  • įpareigoti valstybės tarnybose dirbančius vyrus ir moteris visomis pastangomis teikti šeimai išskirtinį dėmesį, nustatyti teisines sąlygas ir garantijas, kurios skatintų vaikų gimstamumą, santuokų gausėjimą ir ištuokų mažėjimą. Valstybei darbą atliekantys žmonės turi remtis valstybės pagrindą - šeimą -  saugančiomis tradicinėmis (krikščioniškomis) nuostatomis.

Į ką kitą, jei ne į vaikus, galime sudėti savo ateities viltis, savo pastangas, nuopelnus? Juk visa kita gyvenime išnyksta. Jei nesukursime tradicinėms šeimoms reikiamų sąlygų, ateities tiesiog nebus. O nebus šeimos, vaikus mylinčios, jiems palankios aplinkos, neliks ir valstybės. Krikščionybė, demokratija ir laisvoji ekonominė erdvė – tai matmenys, kurie apibrėžia mūsų bendrystę Europoje su kitų valstybių tautomis. Tai taip pat yra garantas išlikti Lietuvos tautai ir valstybei, su savo genu, savarankiškai, oriai, stipriai ir turinčiai ateitį.