Skrydis aplink pasaulį

VILMA JANKIENĖ. "APLINK ŽEMĘ PER 47 DIENAS "
2006-08-23
„Aviacijos pasaulis", Nr. 16(110), 2006 m. rugpjūčio 11 d. 
 
Ilgas 47 dienų skrydis aplink pasaulį lakūnams lietuviui Rolandui Paksui ir rusui Vladimirui Makagonovui neabejotinai pavyko ir giliai įsirėš jų atmintin. Apie skrydį kalbėjomės praėjus savaitei po jo, nors įvykiams susigulėti, pasak lakūno, reikia dar daugiau laiko. Rolandas užrašinėjo - kasdien tai ant sparno prieš ar po skrydžio, tai viešbutyje skirdavo keletą minučių įspūdžiams, įvykiams užrašyti.
200 valandų ore ir po lėktuvo sparnu praslinko 36 šalys, o įrašai skraidymų knygelėje byloja ne tik apie naujus biografinius faktus, bet ir naują vidinę būseną. Galbūt tai susiję su dabar gilesniu žinojimu, kad žemė yra nepaprastai graži, o gamtos stichijos klastingos, kad nėra nė vienos šalies pasaulyje, kur būtų išspręstos visos problemos, ir kad žmogus turi ypatingai branginti kiekvieną Dievo skirtą dieną. Išsivadavus nuo gyvenimo teatrališkumo ir smulkmeniškumo įtemptų skrydžio valandų maratone kristalizavosi nuostabus naujo patyrimo ir pažinimo stebuklas. „Žinojau, kad šis skrydis visiškai kitoks nei esu patyręs, ir tą iki skausmo suvokiau. Tačiau galvojau, kad bus lengviau. Man teko atprasti nuo skrydžio palei žemę, juk 95 procentai skrydžio praėjo žiūrint tik į prietaisus."
Sutikti skirtingų šalių žmonės vieni pavydėjo lakūnams - kodėl šįkart ne jie patys skrenda, kiti tik galvas kraipė, ypač tose šalyse, kur daug audrų: Japonijoje, Filipinuose. Kas yra ta jėga, kuri priverčia žmogų išbandyti „kritinius gyvenimo atakos kampus", asketiškai dirbti, minimaliai tenkinant fiziologinius poreikius, visiškai atsisakyti komforto (tapusio kultu XXI amžiuje) ir net rizikuoti gyvybe? „Yra kažkoks jausmas, poreikis, smalsumas ir suvokimas, kad aš turiu tą dalyką padaryti - galbūt šita jėga laiko pasaulį, tai ji yra varomoji jėga. Svarbiausia žmogui turėti norą, svajonę ir to siekti. Tai satisfakcija prieš save patį, visa kita - šalutiniai dalykai", - šie R.Pakso žodžiai tik patvirtina išmintį, jog žmogus pirmiausiai dėl visko turi susitarti su savimi viduje. „Bet kuriam kitam žmogui būtų naudinga praskristi audroje bent viename etape, pabūti uždarame kokone virš vandenynų, virš džiunglių, paalsuoti skaudžiu nuo karščio oru, pajausti vėjo stichiją - daugelis dalykų sustotų į savas vietas".
Šiam žygiui Rolandas ruošėsi ilgai. Užgimus minčiai, tik puse lūpų apie tai kalbėjo, tačiau pats nuolat ieškojo galimybių, kurias reikėjo sukurti. „Be pasiruošimo, kitiems nematomų „namų darbų" skrydis būtų absoliučiai neįmanomas", - santūriai dėsto lakūnas, gilinęs oro navigacijos, radijo ryšio anglų kalbos frazeologijos žinias. Sugaišta ir ieškant lėktuvo - svarstyta alternatyva Cessna 310 su dviem varikliais, bandyta kreiptis į daugelį aviacinių kompanijų su projekto pristatymu ir pasiūlymu skristi jų gamybos lėktuvu. Susižavėjimo nesulaukta, reikėjo ieškoti kitų variantų. Atsiliepė kolegos iš Sovietų Sąjungos rinktinės - Vladimiras Makagonovas, Michailas Molčianiukas, Viačeslavas Kondratjevas. Taip buvo pasirinktas Rusijos mokslinės-komercinės firmos „Technoavia" lėktuvas SM-2000 „Phoenix" - gerai R.Paksui pažįstamo Jak-18T modifikacija su pakeistomis ne tik konstrukcinėmis savybėmis, bet ir vietoj stūmoklinio variklio įmontuotu turbosraigtiniu 750 AG čekų gamybos varikliu M-601. Pirmąjį bandomąjį skridimą šiuo lėktuvu atliko Vladimiras Makagonovas, o iki garsiosios kelionės Vengrijoje sertifikuoto lėktuvo sąskaitoje buvo sukaupta apie 300 valandų. Lėktuvas buvo puikiai paruoštas planuotam krūviui - sumontuota šiuolaikiška navigacinė įranga bei deguonies sistema, pritaikytas skraidyti dieną ir naktį, taip pat sudėtingomis, įskaitant apledėjimą, oro sąlygomis. Po skrydžio Rolandas sakosi suminėjęs nemažai specialių pastebėjimų, pageidavimų, kuriuos įgyvendinus lakūnams būtų dar patogiau jame sėdėti, žiūrėti į prietaisus, laikyti rankas, jaustis komfortiškiau. „Tačiau tai smulkmenos, palyginus su tuo, kad lėktuvas nežmoniškus krūvius atlaikė baisioje kaitroje ir stingdančiame šaltyje, blaškomas audrų, prausiamas liūčių jis veikė, sukosi". Kelionės pabaigoje su lėktuvu lakūnai jautėsi ne tik ypatingai susigyvenę, bet net kalbėjosi: „Pakentėk, na, dar truputį". Ir jis kentėjo, nors dar Amerikoje sugedo transponderis, vėliau du kartus sprogo pneumatinės (veikiančios suspaustu oru) stabdžių kameros, būta kitų smulkių, pavyzdžiui, kurso prietaiso, gedimų. Ši patirtis taip pat yra perduota lėktuvo gamintojams. Apie jos svarbą byloja ir Rolando daugiau kaip dviejų dešimtmečių prisiminimas iš sovietinių laikų apie kitą to paties konstruktoriaus V.Kondratjevo lėktuvą Su 26. Neįkainojamai svarbią informaciją perduoda lakūnai konstruktoriams, kurie toliau tobulina savo kūrinius. „Man teko garbė po lakūnų bandytojų pirmam jį pakelti į orą. Ergonomiškai jis buvo visiškai neparuoštas, „žalias", į kabiną mes sėsdavome kaip ledo ritulininkai su įvairiomis apsaugomis ant kūno, o skrendant jis vis tepalą išpildavo, versdavosi ne taip kaip reikia, gesdavo variklis. Bet mes, Sąjungos rinktinė, vis tiek jį pasirinkome pasaulio čempionatui. Matėm, kad tai bus geras lėktuvas."
Buvo sudarytas kontraktas su galinga „Jeppesen" kompanija, tapusia skrydžio partnere ir visą laiką sekusia lakūnų žygį bei palaikiusia ryšį, teikusia net naktį telefonu ar faksu visą galimą, greitai kintančią informaciją apie orus, įskridimus į šalis, leidimus ir panašiai. Iš jų buvo pirkti visi žemėlapiai - tiek vizualiems skrydžiams, tiek instrumentiniams, sukrauti į 4 dėžes jie užėmė didžiąją lėktuvo salono dalį. Kitų daiktų - vos keletas: tai gelbėjimosi plaustas, pagarbiai gulėjęs prie durų, gelbėjimosi kostiumai, šiltesnių batų pora, pašiltinta lakūniška striukė ir geriamas vanduo. Higienos priemonės nuo šalčio sproginėdavo, nuo karščio ištekėdavo, šokoladas ištirpdavo. Daugiau - jokio maisto. O štai išskirtinis džino butelis, paskraidęs kartu su kitais daiktais salone per audrą, sudužo virš Japonijos. 200 atmosferų deguonies balionas 4/5 kelionės buvo tuščias, mat deguonies buvo galima gauti tik Europoje ir kai kur Amerikoje. Dėl to nukentėdavo ne tik skrydžio aukščiai, bet ir keisdavosi skridimo trajektorija, atstumai. Kai būdavo šalta, įjungdavo šildymo sistemą, tačiau vargino papildomas triukšmas, kvapas. Prireikė ir medikamentų: Volodiai pravertė lašai akims, o Rolandui - aktyvuota anglis. Net trys vėliavos apkeliavo pasaulį kartu - Lietuvos trispalvė, Telšių miesto ir viena privačios kompanijos. Draugai pridėjo kryželių, medalionų, atvirukų. Suvenyrams iš svečių šalių rinkti lakūnai neturėjo laiko. Trispalvė iškelta buvo ne visuose nusileidimo taškuose. Kartais dideliuose oro uostuose šalia didžiulių boeingų, galynėjantis su gedimais ir išsiskleidus kalnus daiktų aplink lėktuvą to nesinorėjo ar netiko daryti: „Svarbu, kad ji buvo su mumis".
Maistą visos kelionės metu rinkosi tik įprastą, pažįstamą, neragavo jokių nacionalinių ar egzotiškų patiekalų. Vakarais ieškodavo žuvies, ryžių, duonos, arbatos. Valgė mažai, prieš skrydį susilaikydavo net nuo vandens, todėl problemų dėl gamtinių reikalų neturėdavo, tiesiog juos... užmiršdavo. Sugrįžusius į Kyviškes lakūnus pamatėme gerokai lieknesnius nei išskrendant. Vis tik Rolandui nepavyko išvengti apsinuodijimo, tai atsitiko Omane, ir vėliau jis keturias dienas, kepinant 45 laipsnių karščiui, jautė drebulį, o kūno temperatūra beveik pasiekė lauko... „Ir patys stebėjomės, kaip galima visą dieną išbūti be to ar ano, be jokių patogumų. Bet tebuvo tik vienas pasirinkimas - savo valia viską ištverti. Ir į audras lindom tik tam, kad iš jų išlįstume. Pasverdavom viską, apeidavom jas, tačiau kartais nepavykdavo to padaryti. Šventai tikiu - aukštesnės jėgos gelbėjo. Be tų jėgų gailestingumo ir mūsų fizinis, moralinis ar navigacinis pasiruošimas atrodytų juokingai menki. Tave suvystytų, sulankstytų, perlaužtų į dalis ir niekas nesužinotų, kurioj tu vietoj pradingai," - įsitikinęs R.Paksas, prisimindamas sunkiai nupasakojamą dangaus šėlsmą.
Daug vyrai pamatė kraštų - gražių, pavojingų, įspūdingų; vis tik dykumos sukeltų įspūdžių nepranoko niekas. „Dykuma - tai didžiulė nuostaba. Ji turi tiek spalvų, kad sunku ir įsivaizduoti. Mums pasisekė, skrendant viršum jos buvo geras matomumas: dykumą regėjome ir geltoną, ir žalią, ir mėlyną, raudoną, pilką, ir net juodą. Teko skristi daugiau kaip pusę valandos virš juodo smėlio. Sėdėjom su Volodia kaip du „krengeliai" lėktuve ir 5 valandas skrisdami virš dykumos kalbėjome apie vėjus, prisimindami „Anglą ligonį" - poetinį kūrinį, kuriame Sacharos vėjai suskirstyti į tuos, kurie atneša lietų, kurie atneša audras, taifūnus, ir trečius, uždegančius namus, kaimus... Turėjome tik butelį mineralinio vandens".
Penki-šeši etapai buvo sunkiausi ir rizikingiausi, kai nemeluojant teko kovoti už išlikimą. Rolandas paminėjo naktinius tūpimus audros metu, išbandymus virš vandenynų, taifūnus, debesų spaudimą, ypač Kanados dauboje. Tik numanyti galime, kas slypi frazėje „Niekada to nepamiršiu". Pats sudėtingiausias skrydžio etapas laukė pusiaukelėje, pakilus iš Okinavos į Filipinus. Prieš tai atėjęs ciklonas privertė visus lėktuvus evakuoti, uždaryti angaruose. „Phoenixui" skrendant, teko kovoti su ciklono likučiais, į nosį pučiant iki 90 m/s vėjui. Nepaisant to, po tų trijų valandų teko grįžti atgalios į aerodromą. Galbūt ir baimė buvo greta - natūralu ir žmogiška jos alsavimą jausti, bet pasiduoti jai negalima nė sekundei, gali prarasti viską. Pasakotojo veidas pasikeičia, nušvinta, prisiminus tas minutes, kai, valandų valandas užgulus vairalazdę, įveikus audrą ar debesų barikadas, staiga lėktuvas išlenda iš to pragariško sluoksnio į gero matomumo, ramią zoną. Propeleris sukasi, neblaško, dangus švarus, o tai, kas už nugaros - jau praeityje, jau palikta! Po audrų, kurios, pasak lakūno, jau „vėžį varė", šitos akimirkos buvo dieviškos vertės!
Lakūnai juokavo skrisdami virš Kanados, Islandijos, Grenlandijos, girdi, turim ir plaustą, ir kostiumus, bet šansai išsigelbėti lediniame vandenyje tokie menki - keturi kontroliniai vandens grybštelėjimai, penktam grybsniui tikriausiai nebeužtektų šilumos...
R.Paksas ir V.Makagonovas stengėsi laikytis griežto dienos režimo, miegodavo kartais dvi, būdavo ir 8 valandas. Įprastai keldavosi 6 valandą, pusryčiaudavo (jeigu buvo galimybė), važiuodavo į aerodromą ir devintą valandą kildavo. Stengdavosi nuskristi du atstumus. Šalis iš ačiau matė pro taksi langus. Neįprasta buvo kas kelios dienos besikeičiančios laiko juostos, bet Rolandas atskleidžia savo asmeninį patikrintą ir patikimą receptą: kaip bebūtum pavargęs, būtinai reikia sulaukti tos šalies vakaro meto ir tik tada eiti miegoti. Tuomet kitą dieną nepatogumų nejausi.
Kalbėdamas apie aerodromus, R.Paksas išskyrė Jungtinių Arabų Emyratų - idealūs takai, lempos, žymėjimai, matosi, padaryta 1000-iui metų į priekį... Paminėjo ir tuos aerodromus, kur dantys tarška važiuojant juosta, pavyzdžiui, Indijos ar Bangladešo. Atitinkamai dirba ir tarnybos. Bangladeše net žibalo nesinorėjo pilti į lėktuvą, pamačius jų žmones, techniką. Labai gerą įspūdį paliko Japonijos dispečeriai, jiems sudėtinga kalbėti angliškai, tačiau jie kalba labai kvalifikuotai, itin taisyklinga anglų kalba, ko nepasakysi apie amerikiečius. Teko JAV leistis nedirbančiame aerodrome, prieš tai pusę valandos kabėti rate ir kalbėtis su dispečeriu tol, kol galų gale išsiaiškinome, kad mes čia galime nusileisti savo nuožiūra. Informacija, kad lakūnai skrenda aplink pasaulį sklido kartu su skrydžiu, gal tik Kanadoje, Rusijoje ir Europos valstybėse ėjo priekyje. Rusai įvairiai reagavo ir priėmė. Iš keturių nusileidimų - Magadane, Nikolajevske pie Amūro, Chabarovske ir Južno Sachalinske - dviejuose buvo didžiulis žiniasklaidos ir vietinės valdžios dėmesys, kituose - sovietinis priėmimas su automatais, pasieniečiais, su kontrole ir su 2-3 val. užlaikymais, su pasilakstymais užmokėti. „Dispečerių ambicijos varė į neviltį - vienas pareikalavo turėti žemėlapių rinkinį Nr. 14 (aerodromo užėjimo schemos), o mes jo, žinoma, neturime. Teko jį skolintis trumpam su didele V.Makagonovo garantija, patvirtinant tai asmenišku parašu, kad skolinasi šį žemėlapių rinkinį, ir kad artimiausiu lėktuvu iš Chabarovsko jis bus išsiųstas atgal.
Atsiskaitymai už paslaugas vyko kreditinėmis kortelėmis, civilizuotai. Išimčių buvo ir čia - pradedant Filipinais, baigiant Egiptu, kur kreditinė kortelė geriausiu atveju buvo tik asmeninis suvenyras; neturi grynų pinigų - varyk toliau. Todėl išsikeisdavome grynais artimiausiam etapui. Kita bėda, pavyzdžiui, Bangladeše visi kaip susitarę neturėjo grąžos. Pinigus drąsiai palikdavom lėktuve, kad nereikėtų patikrinimų metu aiškintis, deklaruoti ar panašiai".
R.Paksas pasikuklino įvertinti savo paties skrydį, tačiau jeigu vertintų kito žmogaus apskridimo aplink pasaulį faktą, laikytų tai žygdarbiu arba bent išskirtiniu įvykiu.