Tarp žemės ir dangaus: viena partizanų palikimo istorija

2018-03-30

Iš kairės Seimo narys Vytautas Kamblevičius su Albinu Pranckevičiumi prie rūsio, kuriame pokariu buvo slepiami partizanų dokumentai.

 

2018-ieji paskelbti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataro, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, žurnalisto, mokytojo Adolfo Ramanausko – Vanago metais. Paskutinysis partizanų vadas buvo suimtas 1956 m. spalio mėnesį, žiauriai kankintas ir sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d. Tuomet jam buvo 39-eri.

Patikėjo saugoti partizanų veiklos dokumentus

Daug metų prabėgo ir daug vandens nutekėjo nuo kruvinų pokario įvykių, bet likusių gyvų to meto liudininkų atmintyje jie įsirėžę taip aiškiai, lyg tai būtų nutikę vakar. Prienų rajono Želkūnų kaimo gyventojas 93 -ejų Albinas Pranckevičius iki šiol nepamiršo, kokiomis aplinkybėmis buvo susitikęs su partizanų vadu A. Ramanausku – Vanagu, kurio 100 -ąsias gimimo metines šiemet minime.
Albino teigimu, A.Ramanauskas – Vanagas ir jo adjutantas Motiejus Jaruševičius – Lakštingala Albino namuose, kur jis gyveno su vyresniu broliu Jonu ir motina, apsilankė vieną 1950 metų rudens naktį.
Albinas liudija, kad ginkluoti vyrai jam ir broliui patikėjo saugoti partizanų archyvo dokumentus.
Šiuos dokumentus, sudėtus į bidoną, partizanai užkasė Pranckevičių gyvenamos sodybos lauko rūsyje. Vanagas paprašęs juos saugoti ir neatiduoti niekam kitam, tik jam pačiam. Dar nurodęs ir savo skiriamąjį ženklą – nuo vaikystės likusį randą ausyje, jeigu tektų susitikti naktį. Albinas buvo prisaikdintas ir sukalbėjo kelis poterius, kad šios paslapties niekam neatskleis, antraip už dokumentų saugumą atsakys savo gyvybe.
Albinas teigia, kad archyvas buvo nuolat pildomas – naktimis atnešami vieni dokumentai, kiti paimami. Tuo daugiausia rūpinosi Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos vadas Motiejus Jaruševičius – Lakštingala, veikęs šiose apylinkėse. Kartą jis su partizanais, pasikvietę patikimų merginų, Pranckevičių namuose netgi surengė vakarėlį su šokiais. Albinas iš arti dokumentų nematė. Iš įvairių rašytinių šaltinių peršasi prielaida, kad bidone galėjo būti slepiami ne tik Dainavos apygardos dokumentai, bet galbūt ir A. Ramanausko -Vanago atsiminimų rankraščiai, kurie buvo perrašomi keliais egzemplioriais ir dalimis slepiami pas patikimus žmones.

Archyvas tapo daiktiniu įrodymu

Dokumentai prabuvo žemėje iki pat 1957 m. sausio 10 dienos.
– Archyvą „atsiėmė“ pats Vanagas. Atvažiavo lydimas saugumo „generolų“, keturiese. Kur dingsi, kai jis pats manęs paprašė atiduoti partizanų veiklos dokumentus. Mačiau, kaip enkavėdistai pasiėmė archyvą, išsiardė popierių rulonus. Vanagą tardė, paskui mus nusivedė ten, kur buvo paslėpti dokumentai, abu sustatę nufotografavo. Apklausė, bet mušt nemušė… – tą lemtingą dieną prisimena A. Pranckevičius.
Dokumentų paėmimo aplinkybes patikslina Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma, 2005 metais išduota Albino dukters prašymu.
Pasak šios pažymos, Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto archyviniame fonde saugomoje A.Ramanausko baudžiamojoje byloje Nr.44618/3 rašoma: „padarėme kaltinamojo R. nusikalstamą veiklą liečiančių dokumentų apžiūrą. Dokumentai buvo išimti 1957 01 10 pagal kaltinamojo R. parodymus pas Jiezno rajono Žvelkūnų (kaimo pavadinimas byloje kelis kartus parašytas su klaidomis,- aut. past.) kaimo gyventoją Pranckevičių Albiną, Adomo, g. 1924 m. Dokumentai buvo sudėti bidone ir užkasti suartame lauke, esančiame šalia Pranckevičiaus gyvenamojo namo… Darant apžiūrą rasta metalinis standartinis 25 litrų talpos aprūdijęs bidonas. Bidono dangtis uždarytas ir užanspauduotas.“
Kaip bidonas su dokumentais iš rūsio atsidūrė kolūkio lauke, pasakoja Albinas. 1951 m. vasario 15 d. (kitais duomenimis, kovo 15 d.) per MGB karinę operaciją netolimame Jaunonių kaime, bunkeryje, įrengtame gyventojo Petro Talačkos sodyboje, žuvo LLKS Ginkluotųjų pajėgų štabo ūkio skyriaus viršininkas, vadovybės apsaugos būrio vadas Motiejus Jaruševičius-Lakštingala, o su juo – ir partizanai Kostas Baliukevičius-Tylius, Urbonas Dailidė – Tauras ir ryšininkė Marytė Talačkaitė – Rūta. Apie tai išgirdę Albinas su broliu Jonu bidoną atkasė ir paslėpė gretimame lauke, tą vietą paženklinę akmenimis. Ir gerai, kad suskubo, nes netrukus, įskundus pažįstamam žmogui, jų sodyboje buvo atlikta didelė krata. Ieškodami bunkerio, kareiviai kluone išvertė šiaudus, perkasė rūsį. Per trobos aslą kareiviai iškasė ilgą griovį, panašų į apkasus. Jų leitenantas įdėmiai žiūrėjo į Albiną, gal šis išsiduos… „Aš šypsojausi, bet viduje buvo neramu…“ – prisimena pašnekovas.

Sekė Vanago pėdsakais


Kaip žinome iš rašytinių šaltinių, A.Ramanauskas –Vanagas pogrindyje slapstėsi ilgiau nei dešimtmetį. Jis buvo geras konspiratorius, turėjęs patikimų ryšininkų tinklą (jais buvo ir sovietiniai pareigūnai) bei keletą slėptuvių. 1950-1953 metais Vanagas slapstėsi Jiezno valsčiuje, užsukdavo ir į minėtą slėptuvę Jaunonyse. Kita slėptuvė buvo įrengta gimtajame Motiejaus Jaruševičiaus – Lakštingalos Plasapnykų kaime, Alytaus apskrityje, čia Vanagas savo adjutantui duodavo nurodymus. Žuvus Lakštingalai, Vanagas slėptuvę apleido ir persikėlė į Vyšniūnų kaime esantį bunkerį. Čia jis slėpėsi bunkeryje, įrengtame pradžios mokykloje, kurioje mokytoja dirbo ryšininkė Anelė Butkevičiūtė.
Iš Vanago sukurptų bylų aiškėja, kad KGB žinojo apie pusantro šimto žmonių, turėjusių ryšių su vadu. Jam sulaikyti buvo mestos labai didelės pajėgos, taip pat ir kariniai daliniai, nuo jų nukentėjo ne vienas taikus gyventojas.

 

Susidūrė su NKVD metodais

Dvejais metais vyresniam Albino broliui Jonui Pranckevičiui, partizanų ryšininkui, du kartus teko kalėti. Pirmą kartą dėl vengimo tarnauti sovietinėje armijoje, kitą kartą, apie 1951 – 1952 metus, buvo įkalintas Vorkutos lageryje už ryšius su partizanais.
Albinas pasakoja, kaip Lakštingala paprašė Jono nusiųsti lašinių kalėjime sėdinčiam savo broliui. Jiezno paštininkas dar bandė atkalbėti Joną, sakydamas, kad jis sulauks saugumo dėmesio. Taip ir atsitiko… Iš tremties Sibire Jonas grįžo po amnestijos, tačiau, Albino liudijimu, buvo labai sulysęs, į save nepanašus. Onuškio stotyje vos pajėgė įlipti į Albino važnyčiojamą vežimą…
Su NKVD metodais teko susidurti ir pačiam Albinui, kai su dar trimis aplinkinių kaimų gyventojais buvo areštuoti. Jį suėmė iš vakaro, nusivežė į vieno gyventojo sodybą, vis klausinėjo, kur slepiasi Vanagas.
– Patiesė kniūpščią ant suolo, vienas atsisėdo ant galvos, kitas ant kojų ir mušė su lazda. Paskui pasodino virtuvės kampan, surišo rankas už nugaros – sėdėjau naktį ir dieną, o vakare išsivežė Kaunan būstinėn. Kambarys perpildytas – liepė lįsti po stalu. Vedant apklausai, vienas iš jų nieko nesakęs suėmė mane už plaukų ir taip trenkė galvą į sieną, kad net kibirkštys pasipylė. O tardytojas jį lyg ir sudraudė: „Na, na, dar sieną išversi“. Gyvuliais mus laikė, ne žmonėmis, – sako senolis. Po apklausos jį naktį kaip stovi išstūmė į gatvę nepažįstamame mieste, nežinantį, į kurią pusę eiti.

Paskutinis susitikimas – Aukščiausiajame teisme


A.Pranckevičius paskutinį kartą A.Ramanauską – Vanagą matė teisme Vilniuje, kuomet kartu su kitais gyventojais buvo suvaryti liudyti.
– Mus laikė sugrūstus koridoriuje, į vidų šaukė po vieną. Atvedė Vanagą, aprengtą aksominiu treningu, plaukai apkirpti – gražus buvo vyras. Teisėjas klausia manęs: „Buvai Vanago bendrininkas?“, o Vanagas teisina mane, esą partizanų dokumentus sodyboje jis paliko prabėgdamas, – pasakoja senolis.
Kaip liudija šio teismo posėdžio protokolas, liudininkas A.Pranckevičius tuomet aiškino nė vieno iš dokumentus paslėpusių ginkluotų vyrų nepažinęs, o nepranešęs (saugumui) dėl to, kad „jie griežtai pasakė niekam nerodyti, o aš bijojau pražudyti šeimą.“
1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas partizanų vadui Vanagui skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje.

Praeitis – tai įpareigojimas ateičiai


Žmonės gydėsi pokario žaizdas, kėlėsi naujam gyvenimui. Tačiau Albinas teigia, kad sovietmečiu, jei tik kas, jis buvo vadinamas banditų ryšininku, o pirmasis sekretorius, kartą lankęsis jo namuose, netgi pasišaipė: „Tai kur dabar tavo Lakštingala?“.
Valdžia jo nepalaikė, tačiau patys žmonės A.Pranckevičių išrinko brigadininku. Vėliau du dešimtmečius jis dirbo eiguliu Vyšniūnų kolūkio miškuose. Į šias pareigas jį pakvietė buvęs Stakliškių girininkas Ramūnas Ašmantas, kuris Albiną vertino kaip darbštų ir atsakingą darbuotoją. Gerų rodiklių pasiekė, augindamas „pikirantus“. Kolūkio pirmininkui skyrus derlingos žemės užkampių, eigulys juose išaugindavo tūkstančius eglaičių sodinukų, ne kartą už gerą darbą buvo skatintas…
Albinas vedė Adelę Bieliauskaitę iš Liciškėnų, su ja susilaukė sūnaus Ginto ir dukros Zitos. Vaikai įgijo išsilavinimą, užaugino ir išleido į mokslus savo atžalas. Albinas turi penkis vaikaičius ir penkis provaikaičius. Nors žmona jau prieš trejus metus mirusi, A.Pranckevičius savo gimtojoje sodyboje Želkūnų kaime, kurią išpuoselėjo savo rankomis ir praleido čia visą savo gyvenimą, nesijaučia vienišas. Kur buvę, kur nebuvę, jį nuolat aplanko artimieji. Į pagalbą, reikalui esant, atskuba kitoje namo pusėje gyvenantis brolio sūnus (brolis Jonas mirė 1999 m.). Sugrįžta Vilniuje gyvenanti dukra su vyru, kurie yra Želkūnų kaimo bendruomenės nariai ir savaitgaliais noriai dalyvauja jos veikloje.
Todėl Albinui belieka paleisti skaudžius pokario metų prisiminimus… O ateitis priklauso nuo vaikų ir vaikaičių…

Nepamintas žmogiškumas

Pas Želkūnų kaimo gyventoją Albiną Pranckevičių užsukome kartu su Seimo nariu Vytautu Kamblevičiumi. Partizanų archyvo slėpimo istorija jam seniai žinoma, nes Albinas yra jo žmonos giminaitis. Kita vertus, ir jo paties šeima turėjo ryšių su apylinkėse veikusiais partizanais. Vytauto Kamblevičiaus sesuo Marcelė buvo partizanų ryšininkė, o jos vyras partizanas Vincas Vaitulevičius už pasirinktą laisvės kovų kelią buvo nuteistas 25 metams lagerio Magadane. Todėl politikui rūpi istorinė atmintis, teisingas pokario įvykių interpretavimas. Juolab kad jis pats, kaip ir straipsnyje minimas partizanas Lakštingala, gimė maždaug už 7-8 km nuo Želkūnų, tame pačiame Plasapnykų kaime, kur įrengtoje slėptuvėje slapstėsi ir partizanų vadas A.Ramanauskas – Vanagas.
Vytautas iš vaikystės gerai prisimena ir partizanų vado Vanago dukrą, savo bendraamžę Auksutę, kuri gyveno kaimynystėje, priglausta Lisauskų šeimos. (Jono Lisausko dėdė prieškariu dirbo Butrimonių valsčiaus viršaičiu, – aut. pastaba). Iš artimųjų yra girdėjęs apie Ramanauskų sulaikymo operaciją Kaune. Tąkart pas Ramanausko žmoną Birutę Mažeikaitę buvo rasti pasiskolinti V.Kamblevičiaus mamos Ievos asmens dokumentai – abi moterys išoriškai buvo labai panašios. Daugiavaikė Vytauto motina tik per plauką išvengė tremties, nes apklausos metu Jiezno tardytojas jos pagailėjo ir pamokė laikytis versijos, esą pasą nežinomi asmenys iš jos palto kišenės pavogė miestelio turguje…
„Tai vienas iš pavyzdžių, kurie patvirtina, kad ir pačiais baisiausiais istorijos momentais buvo žmonių, kurie neprarado žmogiškumo ir tiesė pagalbos ranką kitiems…“ – pastebėjo V.Kamblevičius.


Dalė Lazauskienė